Kodėl mėgstu meną?

Menas turi daugybę išraiškos formų: vaizdinę, garsinę, rašytinę, kitokią juslinę, kartais nė negalime atskirti, kad tai menas – tai pateikiama taip subtiliai ir mes to nė nepastebime. Žmogus kūrė meną nuo pat apsigyvenimo urvuose išraižydamas ant sienų kokį priešistorinį briedį. Kam mums meno reikia? Tai teikia mums estetinį pasitenkinimą, sukuria bendravimą, kurio negalime gauti “įprastais metodais”. Žmogus mene išsireiškia taip, kaip negali negaili išsireikšti kitaip. Menu sukuriamas kitas pasaulis, kurį kūrėjas įsivaizduoja, apie kokį svajoja. Toks pasaulis yra ne tik knygose ar filmuose, jis yra ir nuotraukose. Jose sukuriama tokia aplinka, įvaizdis kuris gali šokiruoti, nuteikti romantiškai, o gal būti tiesiog neutralus, tačiau blogas tas kūrinys, kuris nepriverčia susimąstyti. Bloginimas taip pat yra menas. Blogo autorius perteikia savo mintis, pasaulio suvokimą ir perduoda savo skaitytojams. Jis taip bendrauja su žmonėmis, kurių gal būt nėra matęs ar nė nepamatys gyvenime. Tačiau tai yra bendravimas, pagrindinė meno užduotis, suteikti galimybę individams socializuotis. Kodėl nėra populiarus menas, kurį sukūrė vienas kompiuteris ar gyvūnai? Gal estetiškai tai ir gali būti gražu, tačiau tai nieko nereiškia, nėra perteikiama mintis. Picasso paveikslai – vieniems tai kvailystė, nes nesuvokia bendro vaizdo, kitiems gi tai puiki proga paieškoti esmės. Nėra svarbu kokios, svarbu, kad ji būtų ir kokią norėjo išties perteikti autorius. Panašiai kaip ir mokykloje rašomos interpretacijos. Mano mokykloje mokėsi J. Apučio anūkė, kuriai kaip tik reikėjo rašyti interpretaciją iš jo teksto. Ji paklausė senelio: “Ką tu galvojai rašydamas, ką norėjai perteikti, kokia tavo teksto prasmė?” Atsakymas buvo: “Jokios prasmės, vaikeli, nėra, tiesiog rašiau, kad rašyčiau nieko nemąstydamas apie jokią prasmę.” Nors ir, rodos, nenorėta perteikti jokios prasmės, tačiau kūrėjas suformuoja savo pasaulį, savo nuotaiką, ten kur jis norėtų bent sekundės dalį pabuvoti. Ypač tai jaučiama knygose, pasaulis, kad ir koks jis žiaurus – romantizuojamas, herojai stiprūs, charizmatiški, išdidūs, gerbiami, pasiryžę iškęsti bet kokius iššūkius – tokie, koks norėtų būti autorius. Filmai, kad ir kokie tragiški būtų atspindi kūrėjo norą pabūti ekrano viduje akimirką. Koks vaikas (nesvarbu, kiek jam būtų metų, kad ir šimtas) nenorėtų pakovoti su transformeriais, turėti tokių sugebėjimų kaip Neo Matricoje, būti drąsus kaip Jasse James, kartu su Jack Sparrow plaukioti bekraštėmis jūromis. Besigerėdamas kūryba, kad ir kokia ji būtų, bendrauju tarsi su autoriaus pasamone, su slapčiausiais jo troškimais, pasineri į bekraštę fantaziją, net jeigu ji yra arti realybės. Pabėgti iš šio pasaulio man patinka, pasitraukti nuo kasdienių rūpesčių, kuries yra nesvarbūs, tačiau gyvenimą gadina. Vieni bėga nuo gyvenimo svaigindamiesi, kiti užsiiminėdami ekstremaliomis sporto šakomis, kiti stengiasi panirti patys į jų pačių kontoliuojamą fantazijų jūrą žaisdami (kodėl, jei ne dėl noro pabėgti, tapo tokie populiarūs second life ir kiti? Nes ten esi visai kas kita, neturi problemų, trūkumų kip čia, pasaulyje).

Mėgaujuosi tuo pabėgimu, su kekvienu peržiūrėtu filmu, perskaityta knyga, nuostabiu piešiniu, kartais net nesinori grįžti, bet fizinis kūnas primena, kad tu vis dar čia, galbūt tokiame pat virtualiame pasaulyje.

Pirmas įrašas wordpress.com

Tai vat, čia bus mano nauji bloginimo namai (jei vėl nebus ko nors netikėto). Tiek pirmam įrašui wordpress’e. Einu kaupt minčių kitiems įrašams. Persikėliau iš http://whiskyinclive.spaces.live.com/