Renkuosi fotoaparatą

Nelauktai atsirado pinigų ir dabar galiu padaryti rimtesnį pirkį šiais metais – fotoaparatą. Suma svyruoja 1100 – 1300Lt. Kiek šiandien peržiūrėjau, radau du patinkančius modelius Canon Digital IXUS 960 ir brangesnį Olympus E-420. Prisipažinsiu atvirai, vienintelis fotoaparatas su kuriuo teko rimčiau dirbti tebuvo Fujifilm FinePix S7000. Bėda dar ir ta, kad nežinau ar man reikia pusiau profesionalaus ar tenoriu rimtesnės muilinės…  Pinigai ne tokie ir maži, todėl reikia daugmaž apsispręsti. Žinau, kad jį norėsiu ir nešiotis (kad ir į tašę įsimest), o su Fuji jau reikėdavo pasišvęst fotografuot – baisiai didelis jis. Ką manot apie mano pasirinkimus? Gal ką turit pasiūlyti geresnio, nes šioje srityje esu lama?

Canon Digital IXUS 960:

Olympus E-420

Eagle eye aka. Sakalo akis (?)

Kuomet dar mokiausi mokykloje anglų kalbą Eagle buvo erelis, Falcon – sakalas, bet ką padarysi, laikai keičiasi, keičiasi ir kalba.

Žiūrint šį filmą iškilo vienas vienintelis klausimas – kur aš visa tai mačiau? Žiūrint kai kuriuos episodus, maniau, kad žiūriu “Wanted” ir  “Live free or die hard“, gelbėjo tik tai, kad skyrėsi aktoriai, o šiaip viskas labai panašu. Nieko nesakau, scenos padarytos įspūdingai , tik kad antrą kart žiūrint efektas nebe tas.

Scenarijus, primityviena. Jau tema taip išnagrinėta, prifilmuota, kad net negera daros (kokia tema nesakysiu specialiai, nes filmo išvis nebeapsimokės žiūrėt).

Filmas visiškai neįtraukiantis, nuobodus. Rekomenduoju žiūrėti jį antradienio vakare jei turite namų kino sistemą. Kodėl būtent tada ir taip? Pirmiausia, šis filmas nėra vertas kitų svaitės dienų; antra, mokėti pinigus ir žiūrėti kino teatre būtų kvailystė (taip kaip padariau aš ); trečia, žiūrėti be atitinkamo garso ir vaizdo sistemų yra išvis neverta, nes filmą tegelbėja tik efektai.

Reitingas 6/10 – ir jokių rekomendacijų jį žiūrėti.

Blog action day 2008. Skurdas

Kada negali nusipirkti norimo automobilio yra blogai. Kada negali nusipirkti norimo muzikos grotuvo ir yra blogai. Kada negali nusipirkti valgyti, tada yra šūdas.

Nemaža pasaulio dalis gyvena skurde – neturi nė normalaus būsto, švaraus vandens, maistą gauna kartais (jei pasiseka), vaikai miršta kūdikystėje, o jei ir užauga, negali mokytis, nes nėra iš ko, bet paprastai nėra ir kur.

Daug žmonių kaltina didžiąsias vakarų demokratijas neveiklumu ir netgi privedimu prie šios situacijos. Gal tai ir tiesa (nors pats abejoju). Vat, pavyzdžiui 78 milijonai ES piliečių (neskaitant Bulgarijos ir Rumunijos) gyvena žemiau skurdo ribos (gyvenimas žemiau skurdo ribos Europoje ir Afrikoje kiek skiriasi). Čia žemėlapis iš wiki, kuriame parodoma kiek žmonių turi problemų su maistu:

Atrodo gan liūdnai.

Bet kas gi dėl to kaltas? Patys žmonės. Kaip čia taip? Ogi pasidavė valdžios manipuliacijoms, nekovojo už save, o jei ir kovojo, tai greičiau tebuvo korupcija. Taip per daugelį metų ir susidėjo didžiulis problemų kiekis, iš kurių ne taip ir lengva išbristi. Žinoma, bepigu man dabar rašyti bevalgant migdolus, kuomet kurioje nors šalyje tėvas laiko ant rankų savo mirštantį nuo  infekcijos vaiką, kurį būtų galima išgydyti viena tablete, tik bėda ta, kad jos niekas ten neturi. Pavieniui žmogui sunku kažką daryti, kad pasikeistų, juolab, kad aplinka tikrai nekokia (Aplinką pradėjo naikinti patys vietiniai, taip sukeldami mikroklimato pokyčius bei dykumų plėtimąsi – BBC laida “Science in action”).

Na kas sukėlė, velniai nematė, klausimas kaip visą reikalą išspręsti. Na, jei dabar jį pasakyčiau, kitais metais ant mano stalo gulėtų bent vienas Nobelio apdovanojimas, bet kažkaip nesitiki, kad taip bus. JAV ir ES patirtis parodė, kad kišant milijardus dolerių bei siunčiant humanitarinę pagalbą, beveik neduoda jokios naudos – viską pasiima “tas kam reikia”. Žinoma, pasitaiko, kad humanitarinei pagalbai skirti doleriai nueina ten, kur tikrai reikia, tačiau valdžia nusikračiusi prievolės pamaitinti savo piliečius, už tuos pinigus nuperka keletą tankų, kad sustiprintų savo režimą.

Humanitarinė pagalba maistu yra reikalinga, bet ji nesprendžia problemos – duodama žuvis, bet neduodamas tinklas, na bent jau meškerė, pradžiai. Niekaip visos Afrikos neprimaitinsi, todėl reikia stiprinti jos ekonomiką. Ką čia stiprinti, kurti nuo nulio reikia. Nepritekliaus problema labai gerai sprendžiama Azijoje. Kad ir toks Taivanis. Pradžioje ten tebuvo didelė siuvykla. Pigi, kruopščiai (nors gal kiek ir nekokybiškai) dirbanti siuvykla. Atsirado pinigų, kurie buvo skirti darbuotojų kvalifikacijai kelti (investicijos į mokyklas), tada pas juos persikėlė aukštesnių technologijų įmonės. Vuolia! Ne be taip viskas ir blogai.

Iš esmės, mes, kaip turtingi (kol kas) vakarai tegalim padėti kartais suteikdami lėšų tiksliniams projektams, bet ne tiesiog numesdami pinigus ir tikėdamasi kad viskas išsispręs savaime. Kol nieko nedarys vietinė valdžia ir žmonės, tegalim nusiųsti miltų ir taip nuraminti savo sąžinę. Gal kas matėte laikraščiuose Europos Sąjungos reklamas “I fight poverty”, tai manyčiau greičiau šūkis turėtų skambėti “I waste my money”.

Norėčiau, kad viskas būtų kiek kitaip, nes ir pačiam būtų gerai, tik deja reikia, kad ir remiantieji, ir remiamieji tikrai norėtų pasiekti vieną tikslą – išbristi iš skurdo.

Ženklai. Trumpas įrašas

Kiekvienas žmogus yra savotiškai pričiuožęs. Žmogus, kurio kūrybą šiandien noriu jums prisatyti yra pričiuožęs dėl ženklų. Dėl įvaririausių perspėjimo ženklų. Keletą jų ir pristatysiu.

Visa galerija: http://hjkiddk.deviantart.com/gallery/

Atlikau pilietinę pareigą, o Jūs?

Tai vat, man rinkimai pasibaigė, teliko sulaukti  rezultatų. Ačiū už komentarus, kurie man padėjo apsispręsti, ypač Ichmbch, kuris išdėstė rimtą argumentaciją. Visa mano šeima pilietiškai nuvyko į rinkimus, netgi sesuo, kuri šiuo metu gyvena Latvijoje, balsavo Lietuvos ambasadoje.

Gal man taip tik pasirodė, tačiau pradėjau abejoti rinkimų skaidrumu, nes pravažiuodamas pro rinkimų apylinkę mačiau gan įtartiną kostiumuotą asmenį (kur dabar gyvenu, žmogų su kostiumu gan retai pamatysi, tiesa pasakius išvis tokio nė kart nemačiau), kuris stovėjo kiek atokiau ir aktyviai dairėsi lyg laukdamas žmonių. Tikiuosi, kad tik pasirodė (nors labai primena pažįstamą balsų pirkimo scenarijų).

Ką gi, laukiam vakaro su preliminariais rezultatais.

Kaip IBM siuntė n][ Topo Centrą

Kas skaitote mano blogą, turbūt žinote, kad prieš kažkiek laiko maniškis Lenovo susipyko su savimi ir pradėjo nenormaliai krautis. Kadangi esu šioks toks teisininkas, peržiūrėjau Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą ir Ūkio ministro įsakymą dėl daiktų grąžinimo taisyklių. Ten rašo, kad jei man yra parduota nekokybiška prekė, turiu teisę:

 

• pakeisti netinkamos kokybės prekę tinkamos kokybės preke;
• atitinkamai sumažinti prekės kainą;
• per protingą terminą neatlygintinai pašalinti prekės trūkumus;
• atlyginti prekės trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus trūkumus pašalino vartotojas pats ar trečiųjų asmenų padedamas;
•  vienašališkai nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir pareikalauti grąžinti už prekę sumokėtus pinigus.

Ką gi, pasirinkau paskutinįjį variantą – nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį (jiem kompas, man pinigai). Savaitgalį nuvykstu į “Topo centrą” ir man informacijoje paaiškina, kad jų servisas savaitgaliais nedirba (WTF   – man serviso nereikia, aš kompo neremontuosiu, man reikia tik pinigų. Jei galiu su jais sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį savaitgaliais, tai kodėl negaliu nutraukti? Tskant, nesilaikom įstatymo) Na nieko nepadarysi. Gerai, kad konsultantas pasiūlo nuvykti į “IBM” ir patikrinti, kas ten negerai (WTF  - kodėl aš, klientas, turiu kur nors važiuoti? Šitas reikalavimas grynai iš oro nupaišytas, bet visgi, kaip paaiškėjo vėliau, gerai, kad nuvažiavau). IBM iš manęs vakare maloniai paima kompą ir kitos dienos ryte skambina, kad jau galiu atsiimti. Nuvykus į IBM, ateina technikas ir paaiškina, kad kompui kažkas neaiškaus – lyg ir viskas gerai, bet neveikia (Kažkas blogai su visa serija. Iš JAV man Lenovo technikas parašė, kad šiuo metu ardo kompą ir absoliučiai neraukia, kas jam gali būt). Išrašo raštą, kad nustatytas pagrindinės plokštės maitinimo kažkas. Nuvarau į “Topo Centrą”, ten man vadybininkas sako rašyk raštą. Parašau, kad reikalauju nutraukti sutartį. Jis iš manęs paima kompą ir sako, kad po 10 dienų paskambinsim. Man žabtai atvepo – iš kur tos dešimt dienų? Jis ramiu veidu – “įstatymas man tai leidžia”. WTF? Ištraukiu įstatymą: “parodykit”. Jis paima įstatymą, pavarto, ir nueina prie savo stalo.

 -Per tris dienas duosim žinot.

- WTF???!!!

- Nieko negaliu padėt, tokia tvarka. 

- Kvieskit direktorių.

- Pietauja ( 14.10 – neblogas direktorius)

Sakau, kad niekur neisiu, kol negrąžinsit pinigų. Susitariam, kad jis per valandą susiskambins su “Lenovo” ir išsiaiškins kame bėdos. Ok, nueinu į “Rimi” apsipirkti. Po valandos ateinu vėl, o jis ramiu veidu – trys dienos. Ką gi, rašom raštą Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai. Vadybinkas:

- rašykit, per dešimt dienų apsvarstysim ir tada darykit ką norit.

-ne dešimt dienų dienų, o per tris jūs, kartoju, jūs turėsit kreiptis dėl ekspertizės į inspekciją, jei ne, jum pzd(sorry, bet nebeišlaikė nervai) administracine tvarka.

Gerai, kad servise tuo metu buvo ir direktorius. Jis priėjo ir normaliau išsiklausinėjo, kas, kodėl ir kaip. Sako, vadybininkui:

- paskambinai “Lenovo”?

- nea, mailą parašiau.

-na ir ką?

- neatrašo.

-tai skambink! (Vadybinkas muistosi ir bėga nuo telefono)

Po kiek laiko paskambina. 

- Na sakė, kad sugedęs maitinimo adapteris ir wireless.

Stovim apšalę su direktorium jau – prie ko čia wireless ir adapteris, jei kompas nesikrauna (šiaip wireless ir adapteris veikia kuo puikiausiai)?

-Ką žinau. Jum čia “IBM’e” labai neaiškiai parašė ar gedimas ne mažareikšmis (Civilinis Kodeksas numato, kad jei gedimas mažareikšmis negalima nutraukti pirkimo-pardavimo sutarties). 

Tada dar pusvalandis aiškinimosi, kad kompiuteris neįsijungia ir tai nemažareikšmis. Jie man pradėjo aiškinti, kad jei priims kompą atgal, bus sunku tartis su “Lenovo”, tipo nepriims, juolab, kad niekad jokių reikalų neturėjo su Lenovo – pirmas sugedęs “Lenovo” pas juos (paglostė savimeilę ). Aš jiems į dantis įstatymą – “koks mano reikalas, kad jūs su “Lenovo”  nesusitarsit?”.  Po kokio pusvalandžio išsiaiškinom, kad jiems reikia serviso rašto, kad gedimas ne mažareikšmis. Tris kartus perklausiau ar tikrai to užteks ir nulėkiau į “IBM”. Viską pradžio išaiškinau administratoriai, ši nedelsiant atsiuntė techniką, kurio pirmi žodžiai po “Sveiki, kas nutiko?” buvo:

- Siųskit, n<..> tą “Topo centrą”! (Taip tikrai ir sakė!)

Nedelsiant parašė, kad gedimas “kritinis (nemažareikšmis)” ir dar antspaudą uždėjo (viskas užtruko, kokias dvi minutes). Tuomet atgal į “Topo centrą”. Vadybininkas aiškiai tikrai nesitikėjo, kad tokį raštą gausiu, skambina direktoriui ir klausia ar galim atiduot pinigus. Direktorius sutiko ir tuomet pinigus atgavau…

Ką čia parašiau, tai gal tik koks dešimt procentų to kas vyko, nes į “Topo Centrą” atvykau apie pusę antros, išvykau pusę šešių.

Aš tiek laiko užtrukau, nors ir žinojau savo teises, tačiau ten sutikau žmonių, kuriuos maustė kaip reikia (Pora nusipirko kažkokią “Nokia” su navigaciją, pasirodo tos navigacijos net nėra. Tuomet juos siuntė kažkur, o jiems grįžus  dar kažkur. Moteris su sugedusiu spausdintuvu sakėsi ateinanti trečią kartą ir nieko jai gero nepadarė. Žmogus, kurio pelytės remontas užtruks “dvi savaites geriausiu atveju, bet greičiausiai ilgiau”)

• Esmė ta, kad yra gerai turėti eksperto raštą. Jei yra eksperto raštas, jie nebelabai gali padaryti.
• Jei jums kažkoks prietaisas nieko nerodo, jokiu būdu nereikalaukite taisyti, o reikalaukite pinigų. Tai jums padės staupyti laiko ir pinigų. Jei sako, kad: “matom, kad sugedęs, galit remontuot, bet pinigų neatiduosim”. Pasiūlykit kreiptis į Valstybinei ne maisto produktų inspekciją ir pradėkit rašyt raštą dėl ekspertizės. Jei ir tada nesusipras, tuomet įteikite ir pareikalaukite kopijos su firmos atstovo parašu ar išrašo, kad jie gavo reiklalavimą kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją. Ir priminkite jiems, kad jie dabar PRIVALOMA tvarka turi kreiptis per tris darbo dienas į inspekciją ir informuoti jus. Inspekcija myli vartotojus ir greičiausiai ekspertizė bus jūsų naudai. Jei jie nesikreips į inspekciją, kreipsitės Jūs ir tuomet jie rūkys, oj kaip rūkys (dėl to kaip įrodymo reikia kopijos su parašu).

Dabar daugiau nesugalvoju, ką patart, nes galva dar ūžia nuo pokalbio su “Topo centru”. Jei kam kyla klausimų – kreipkitės, kiek galėsiu, patarsiu.

It’s here – Lenovo ThinkPad SL500!

 

Ką gi po ilgų ieškojimų mano naujasisLenovo ThinkPad SL500guli ant mano darbo stalo. Ačiū jums visiems už patarimus, kurie man padėjo išsirinkti šį kompiuterį.

Taigi, pirmieji įspūdžiai. Pirmiausia tai, kas yra blogai:

• Svoris (2,9kg)
• Teplus paviršius – kad ir kaip gerai būčiau nusiplovęs rankas, lieka pirštų antspaudai .
• Pats didžiausias iš visų – Terminatoriaus akis. Net nepagalvojau, kad įmanoma tokią nesamonę sugalvoti.

Geri dalykai:

• Klaviatūra netgi patogesnė už Lenovo 3000. Labai minkšta ir patogi rašyti, taip pat pakankamai tyli (spausdinant nebarška)
• Ekranas – 1680×1050 Super. (Bet vaizdą gal kiek išsididinsiu)
• Touchpad – kaip ir visuose Lenovo/IBM superinis.
• Garsas – toks pusėtinas, bet po Lenovo 3000 N200 tikrai skamba puikiai
• Baterija – turetu laikyti iki 4h
• Garantija – 24 mėn. Kiek suprantu, IBM detalėms taiko iki 3 metų

Na kol kas džiaugiuosi pirkiniu, jei kas blogesnio ar geresnio išlys – parašysiu.

 

 

Ryt papasakosiu, kaip kovojau su „Topo Centru“ ir ką reikia daryti, kad atgautumėte pinigus (In real, o ne taip kaip rašo įstatymai)

 

 

Nusibaigė mano Lenovo…

Anksčiau rašiau, kad mano Lenovo 3000 nebesikrauna normaliai

Ką gi,  paklausiau Antono patarimo ir nunešiau jį į “Topo centrą”, iš kur ir pirkau. Kuomet pasakiau, kad mano kompiuteris sugedo, jo pirma reakcija:

- “HP”?

- Ne, “Lenovo”.

- “Lenovo”?!

- Remontuosit?

- Ne, noriu atgaut pinigus.

Šiuo mano atsakymu, buvo gan nustebęs, nes gana nedaug žmonių žino, kad remiantis Ūkio ministerijos patvirtintose “Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse” yra 4.5  punktas, kuris numato, kad galima nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį. Ką gi, buvau nusiųstas į “IBM” atstovybę Lietuvoje. Ten kompiuterį iš manęs paėmė  pirmadienio šešioliktą valandą ir antradienio venuoliktą sulaukiau skambučio, kad galiu pasiimt jį atgal. Inžinierius paaiškino, kad su hardware ir sowtware viskas gerai, tačiau sakėsi, pats nežinantis kas blogai. Anksčiau rašiau JAV “Lenovo” atstovui, sakėsi, kad ir nežino, kas ten gali būti. Problema ta, kad labai daug “Lenovo 3000 N200 0769″ susiduria su ta pačia problema ir dabar tikrai nerekomenduoju pirkti šių modelių. 

Jeigu viskas bus taip kaip ir galvoju, artimiausiu metu turėčiau atgauti mano sumokėtus 3000LT ir reikės pirkti naują aparatą. Gal turit kokių idėjų, kas būtų geriausias pasirinkimas už panašią sumą (maksimum plius 200Lt)? 

Pats galvoju, gal reikėtų nusipirkti” Lenovo ThinkPad SL 500″ (Apie jį rašė Džiugas)

arba kokį”Dell Inspiron 1525 ?” (Vėlgi rašė Džiugas bei Karolis) 

Kompiuterį dažnai tampausi su savimi, tačiau naudoju ir namie (todėl noriu tik 15,4 monitoriaus, nors ir sveria bjaurybė). Tačiau iškilo dilema ar pirkti verslo klasės “Lenovo” ar “naminį” “Dell”? Lenovo yra kiek tvirtesnis (turi metalinį apsauginį rėmą viduje, labai gerą klaviatūrą bei touchpad. Apie “Dell” nežinau nieko, nes nebuvau  prie jo nė rankos pridėjęs, gal tik tiek, kad perkant “Dell” už tą pačią sumą gausiu bene visko dvigubai daugiau (Dell – 4GB RAM, 250GB HDD, o Lenovo 2GB RAM, 160GB HDD), gal tik išskyrus vaizdo plokštę (“Dell” integruota, “Lenovo” 256MB) ir bateriją (kiek laiko “Dell” neįsivaizduoju, o “Lenovo” apie 4h).