Vargai dėl skaitmeninės TV

Nors praktiškai TV nežiūriu, nes absoliučiai nieko gero nerodo – varganos laidelės, muzikiniai šou bei senesni už mane patį filmai – tačiau visai nieko būtų jei fone zyztų koks CNN, BBC, ar galų gale kada pažiūrėt kokius “Mythbusters”.  Taigi vieną šeštadienį buvo nuspręsta nebesitaikstyti su gerą pusmetį egzistuojančia paprasta TV antena ir įsivesti DVB-T. DVB-T pasirinkimas išėjo iš to, kad gyvenu individualiame name ir kabelinė televizija čia nesiekia, o palydovinė pakankamai brangi bei naudos nedaug, nes dauguma kanalų kalbomis, kurių kol kas neįkertu, pvz. arabų. Dar liko IPTV, bet jos diegimas pasirodė per daug sudėtingas – visgi TEO.

Reikėjo išsirinkti paslaugos tiekėją. Pasirinkimas nemažas: GALA arba VDNET. Laimėjo VDNET, nes aktyvavimo (tiksliau mokestis dievams ar dar kam nors, nes realiai už jį nieko negauni) dvigubai mažesnis (200 LTL), yra “Hystory channel”, nors abonentinis mokestis 6 LTL  didesnis (35LTL). Taip pat patraukė akcija dvi savaites  nemokamai išbandyti VDNET paslaugas – nepatiks, grąžinsiu priedėlį ir viskas. O jei patiks, pasiliksiu, nes kaina visai padori.

Taigi patraukiau į Akropolio VDNET klientų aptarnavimo poskyrį. Kiek pastovėjęs eilėje, paklausiau akivaizdžiai nusikalusios, bet malonios merginos ar ten kur gyvenu bus užtikrinta normali paslaugos kokybė. Kiek pažiūrėjus į AK atsakė, kad taip, viskas bus gerai. Na, tada paprašiau galimybės pasinaudoti VDNET siūloma akcija išmėginti jų paslaugas nemokamai dvi savaites. Galvoje turėjau susikūręs tokį vaizdinį, kad situacija atrodys taip: ateinu į VDNET klientų aptarnavimo poskyrį, pasirašau sutartį, gaunu į rankas priedėlį bei dekodavimo kortelę ir laimingas žingsniuoju namo. Deja viskas pasirodė esą kiek kitaip. Pasakė, kad čia tokių paslaugų neteikia ir pirmadienį reikia paskambinti tokiu ir tokiu numeriu (užrašė ant lapelio) susitarti dėl susitikimo pagrindiniame VNET biure iš anksto, nes kitaip neįleis apsauga, tada pasikviesti meistrus, kurie man sumontuos anteną (argumentas, kad iškeltą anteną jau turiu, pasirodė neįtikinantis) – preliminari darbo kaina buvo su trim nuliukais – ir tada galėsiu nemokamai dvi savaites galėsiu mėginti žiūrėti VDNET skaitmeninę televiziją…

Va tokia sistema. Gal geriau kuomet reikės, aplankysiu CNN tinklapį ir man užteks…

Na, o jei tikrai norėsiu žiūrėti skaitmeninę TV žingsniuosiu į TEO.

Topo centro (ko gero) mažiausios kainos Europoje: FAIL

 

 

1449 PLN = 1099.85 LTL* (Delfi)

 

*Nors šiaip kaina išties nebloga

Mintys po vakarykščio išpuolio

 Vakar Vokietijoje, kiek anksčiau Suomijoje bei Mumbajuje ir nuolatos Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyksta šiurpūs išpuoliai, kuriuose naudojami ginklai. Pasekmės dažniausiai būna liūdnos su keliasdešimt žuvusių ir sužeistų. Žinoma, labai sunku apsisaugoti nuo išpuolių, kuriuos rengia savižudiškai nusiteikę asmenys. Nors pasekmės panašios, tačiau išpuolių priežastys skiriasi. Vienus rengia pavieniai asmenys, turintys tam tikrų problemų, kitus gerai organizuotos grupės, turinčios valstybinį užnugarį. Apie pastaruosius nekalbėsiu, nes jų grėsmė Lietuvoje yra sąlyginai maža, kur kas didesnę grėsmę kelia pavieniai asmenys. Jų rengiamus išpuolius sunku prognozuoti - jie nesusiję su politika, jie nenutekina informacijos (o jei ir pateikia, kad ir labai atviros informacijos, kaip kad nutiko Suomijoje, nelabai kas kreipia dėmesio ir atitinkamai nereaguoja). Lietuvoje dabar yra apdidėjusi tikimybė, kad toks išpuolis gali įvykti, pirmiausia ekonominis nuosmukis. Praradus darbą, neesant galimybių susirasti greitai kitą, bei slegiant skoloms gerokai suprastėja gyvenimo kokybė – atsiranda socialinė atskirtis, problemos šeimoje, savęs nuvertinimas. Priklausomai nuo asmens jis gali arba ”išgyventi” krizę arba pasirinkti savižudybę. Tačiau nusprendęs, kad neturi ko prarasti, gali eiti keršyti darbdaviams, valstybinėms institucijos, bankams ar kuriai nors kitai visuomenės grupei. Mokyklose išlieka nuolatinė galimybė, kad nusivylęs gyvenimu mokinys ateis atkeršyti mokinimas ir mokytojams, tačiau jei dėl minėtų priežasčių atsiranda konfliktų namuose, ta tikimybė dar padidėja.

 Geriausias būdas išvengti tokių išpuolių yra prevencija, tačiau Lietuvoje tas niekada neveikė – visuomet gesiname tik gaisrą, bet ne degantį degtuką. Visos psichologinės tarnybos, stebėjimas tebūtų dar vienas būdas švaistyti lėšas nesuteikiant realios naudos – jei rezultatas nebus akivaizdžiai matomas nebus ir reikiamų pastangų. Tokiu atveju geriausia yra fizinė apsauga. Lietuvoje dažniausia fizinė apsauga dažniausiai suprantama kaip “būdelėje” sėdinti garbaus amžiaus moteris, geriausiu atveju menkai ginkluotas apsaugos darbuotojas. Žinoma, kiekviename pastate pastatyti po automatu ginkluotą ARO pareigūną būtų šiokia tokia prabanga be tinkamos naudos, tačiau imtis tam tikrų elementarių, bet veiksmingų priemonių visgi galima. Kad visur bus įdiegti metalo detektoriai, kažkaip nesitiki, o kai kur tai net būtų sunkiai įmanoma (pvz. bankai. Kas kratys kišenes, prieš eidamas į banką?) . Užsienio institucijose (neminėsiu kas ir kur) mačiau gan efektyvią vadovėlinę saugumo sistemą (be kitų) - tvirtas duris. Atrodo juokinga, tačiau šias duris galima atidaryti tik iš vidaus ir turint raktą, o kas ateina prie durų monitoriuose stebi saugos darbuotojai.  Jei akivaizdžiai nervingas žmogus, rankose laikantis AK bei Beretta, beldžiasi į duris jų galima ir neatidaryti, o jei bandys pats, kiek užtruks jei išvis sugebės atidaryti (nebent jei turės sprogmenų).  Per tą laiką gali atvykti specialiosios tarnybos ar galų gale galima per avarinį išėjimą evakuoti personalą. Daug daugiau problemų kyla pastatuose, kur yra nuolatinis didelis žmonių judėjimas – uždarytų durų nelaikysi, sukontroliuoti kas atrodo įtartinas gan sunku, tačiau tokios įstaigos (išskyrus, žinoma, mokymo) paprastai turi ginkluotus apsaugininkus. Kita galimybė, kad išpuolis bus surengtas atviroje, kažkokią simbolinę reikšmę visuomenei ar užpuolikui turinčioje vietoje. Čia jokių apsaugos priemonių neįdiegsi, bet ten esantys žmonės turės didelį pranašumą prieš tuos, kuriuos užpultų viduje – galimybę bėgti bei slėptis kur papuola.

Paprastai tokie asmenys renkasi šaunamuosius ginklus, nes jiems svarbus ne pats žmonių sunaikinimas, bet naikinimas, visiška situacijos kontrolė. Vargu ar toks, save pasmerkęs, asmuo naudos sprogmenis – dingsta situacijos kontrolė ir pats “nebevykdai” veiksmo. Gerai Lietuvoje yra tas, kad čia sunku gauti šaunamųjų ginklų, o ypač automatinių. O tas yra gerai, nes sumažėja galimų aukų skaičius ir palengvėja užpuoliko neutralizavimas. Policininkai bei apsaugininkai paprastai turi 9mm pistoletus, didžiausia tikimybė, kad tokį turės ir užpuolikas, taigi galimybės jį neutralizuoti  50% ir 50%.  Jei užpuolikas turi automatinį ginklą, o policininkas ar apsaugininkas prieš tai netarnavo specialiosiose pajėgose, galimybės pasidaro kažkur  20% ir 80%.   Šiuo atžvilgiu “rimtesnių” ginklų neturėjimas civilinėje apyvartoje suteikia visuomenei saugumo.

Nuo tokio išpuolio sunku apsisaugoti, tačiau kaip reaguotų policija? Paprasti policininkai neturi aiškaus pranašumo jiems suteikiančio pasirengimo bei ginklų. Turim antiteroristines ARO pajėgas, bet problema ta, kad jie tėra didžiuosiuose miestuose, o išpuolis gali įvykti bet kuriame miestelyje ar kaime. Nors ir būtų reaguota nedelsiant, tačiau jei atvyktų vis tiek per vėlai – įsivaizduokite ką galima padaryti per pusvalandį su ginklu rankoje ir neturint noro gyventi? ARUI būtinai reikia nuolatos parengto sraigtasparnio, kad būtų galima iki minimumo sumažinti reagavimo laiką, nes kaip parodė Vokietijos patirtis, paprasti policininkai nepajėgūs suvaldyti tokios situacijos.

Tokiems išpuoliams niekada neįmanoma visiškai pasiruošti, tačiau stengtis galima. Kartais minimalios priemonės gali išgelbėti dešimtis gyvybių, tačiau jos paprastai pradedamos diegti tik “po laiko”.

 
 

 

Kovo 11

Už ką balsuoti? II dalis

Kiek seniau teiravausi, už ką balsuoti parlamento rinkimuose. Dabar noriu pasiklaust ir dėl prezidento. Nors prezidentas Lietuvoje pagrinde atlieka reprezentacines funkcijas, bet jei išrinktumėm kokį “Evil genius” tai jis galėtų gerokai apkartint ir taip kartų Lietuvos gyvenimą. Arba tokį, kuris nekalba angliškai. Gėda būtų žiūrėt. Taigi, VRK pateikia tokius kandidatus:

• Česlovas Jezerskas
• Jonas Jankauskas
• Valentinas Mazuronis
• Vidmantas Sadauskas
• Dalia Grybauskaitė
• Kazimira Danutė Prunskienė

Žinoma, mano pasirinkimas Nr. 1 būtų Kunigaikštis Vilgaudas (Stasys Urniežius), bet deja jo nėra sąrašuose… Todėl reikės rinktis kas yra, tačiau man tinkančio kandidato nėra. Damn it, nebalsuosiu už niekad iki šiol negirdėtas pavardes ar už tuos asmenis, už kuriuos balsuoti, kaip čia pasakius, būtų nepadoru. Apie kai kuriuos normalios informacijos netgi VISAGALIS GOOGLE nepateikia… Kai kurių nežinau ar pavardes teisingai rašau, nes, rodos, jie ir patys nežino… Lieka lyg ir vienas, kandidatas, bet ir tas, tiksliau tokia, keista. – politikoj seniai sukasi, bet gal ir per ilgai… dar gi ir politinę ekonomiką dėstė (na kitokios ir nebuvo, bet vistiek…) … mokslai Maskvoje…  Gal paranoja, bet vistiek per mažai info išsklaidyt abejonėms…

Jaučiuosi kaip valgykloje – pasirinkimas menkas, o ir patiekalai neįmatrūs…