Blog Action Day 2009 Climate Change [klimato kaita]

Šiemetinė “Blog action day“ tema kiek nuvylė. Tikėjausi, kad bus pasiūlyta kokia aštresnė tema, pavyzdžiui imigracija, tačiau vis gi buvo pasirinkta visiškai neutrali tema – klimato kaita. Bet anot mokslininkų ji turėtų būti aktuali. Žinoma, jei tai tiesa, susidursime su krūva labai skaudžių problemų: vandens stoka, derlingos žemės mažėjimas, vandenynų bei jūrų išteklių drastiškas sumažėjimas, galimi ir tautų kraustymaisi. Net jei bet kuri iš šių problemų įgautų didesnį mastą, būtų išties nekas. Kiltų konfliktai, regioniniai karai.

Ką realiai mes, paprasti žmonės, galime padaryti?

Realiai, jei neesate multi milijoninės kompanijos vadovas ar įtakingas politikas – nieko. Savo veiksmais, pavyzdžiui rūšiuojant šiukšles, naudojantis visuomeniniu transportu problemos nedaug neišspręstume. Net jei galėtume daryti ir žymius pokyčius, nereikia naiviai tikėtis, kad visi geros valios vedini puls gyventi ekologiškai ir nebeterš gamtos ateinančių kartų labui. Žmogus iš to turi gauti naudos, jam turi būti patogiau ar pigiau. Pavyzdžiui aš kiekvieną dieną važinėju automobiliu. Negerai, teršiu gamtą, išleidžiu krūvas pinigų eksploatacijai, galėčiau juk naudotis visuomeniniu transportu. Galėčiau, bet nenoriu nei per kur. Nuosavu automobiliu greičiau, ir patogiau. Man iki stotelės reikia eiti ~ 20min (per tiek laiko aš automobiliu nuvažiuoju kur man reikia), o autobusas ne tik važiuoja visiškai man netinkamu maršrutu, bet ir pasirodo stotelėje tik kas dvi valandas. Jei pradėčiau važinėti juo, kiekviena išvyka į miestą man truktų labai ilgai ir nematau tame nieko, kas galėtų pagerinti mano gyvenimą. Jei autobusas kursuotų bent kas pusę valandos bei tinkama kryptimi, gal būt ir pasirinkčiau jį. Dabar jokiu būdu (žinoma, kol leidžia finansinės galimybės). Ir reikėtų ne bloginti sąlygas automobiliams (pavyzdžiui apmokestinti įvažiavimą į Vilniaus senamiestį), bet gerinti visuomeninio transporto kokybę. Aš tiesiog nenoriu būti sąmoningas ir gelbėti ateities kartas, jei mano gyvenimo kokybė nuo to žymiai pablogėtų. Ir ne aš vienas, bet didžioji žmonijos dalis.

Gerai, kad ugdomas sąmoningumas, nes jis padės rinktis aplinkai draugiškus produktus, bet realiais veiksmais vienas žmogus nelabai ką gali pakeisti. Tačiau galima mėginti pakeisti žmonių gyvenimą taip, kad jiems nebereikėtų važinėti į darbą išvis (ne, ne Kubiliaus siūlomas ekonomikos gelbėjimo planas, kurį įvykdžius daug žmonių nebevažiuos į darbą), nes būtų pasiūlyta patogesnė alternatyva – dirbti namuose. Savaime suprantama, kad ne visur tai įmanoma, bet ir nedidelė dalis kažką pakeistų ir padarytų žmonių darbą patogesniu (pats esu šiek tiek dirbęs kūrybinį darbą namuose, tai visai nieko, nors darbo efektyvumas šiek tiek nukenčia, nes sėdint namie, buitis šiek tiek trikdo). Kompanijos atradusios nuotolinio darbo naudą, galėtų sutaupyti pinigų. Tačiau čia ir reikėtų vyriausybės įsikišimo, kad sudaryti palankesnes sąlygas toms įmonėms, kurios paliktų darbuotojus namuose (bent jau didžiuosiuose miestuose).

Kalbant apie gamtos išteklių išsaugojimą, prisidėti galėtų ir Švietimo ministerija, mokyklose įvesdama Džiugo propaguojamus elektroninius vadovėlius. Ne tik, kad pavyktų sumažinti sunaudojamo popieriaus kiekius, tačiau būtų ir saugoma vaikų sveikata. Kiek pamenu, pradinėse klasėse, kuomet užsidėdavau savo kuprinę, su nuostabiai gražiais iliustruotais vadovėliais kietais viršeliais, tai akys išsprogdavo. Kitas dalykas, tuos vadovėlius reikėdavo susipirkti, o tas kainuodavo nemažus pinigus, juolab, kad jais naudodavaisi tik vienerius metus. Jei kažkokia kompanija sukurtų sąlyginai pigius ir patvarius įrenginius, būtų galima juos pradėti dalinti vaikams. Tiesa pasakius ir pats tokio neatsisakyčiau dabar, studijuojant universitete, jei tik tik galėčiau ten susikelti sau rūpimas knygas.

Politika

Kaip teigia istorija, klimato pokyčiai kartu atsineša ir civilizacijos pokyčius. Žurnale “Iliustruotas mokslas“ teko skaityti, kad kaip teigia mokslininkai, Kinijos civilizacija aukštumas pasiekdavo, kuomet pasitaikydavo keli iš eilės liūčių sezonai. Kai kuriuose regionuose, jau trūksta vandens, maisto (nors iš esmės dabar dėl milžiniško žemės ūkio efektyvumo yra maisto produktų perteklius). Kartais atrodo keista, kad kai kuriuose regionuose vis dar badaujama (kalbu apie Afrikos žemyną, nes Azijoje kiek kitokia situacija).  Iš esmės ten prarastas žemynas, todėl reikia, kad tarptautinė bendruomenė imtųsi kažkokių priemonių, kad suvaldytų ten esančią situaciją. Esmė yra ne išteklių trūkume, o jų blogame valdyme (nors išteklių tikrai nedaugėja, o tik mažėja). Nuolatiniai karai, neprotingai vykdoma žemės ūkio politika, verčia derlingus regionus dykvietėmis, netinkančiomis gyventi žmonėms, todėl tie žmonės gali panorėti persikraustyti į turtingą ir klestintį Europos žemyną, o tai reikštų mūsų civilizacijos pabaigą, socialinius konfliktus, galbūt ir tuos pačius pilietinius karus. Jau ir dabar jaučiami tam tikros krizės ženklai, kuomet vienos socialinės grupės kovoja su kitomis, dėl neva jų pažeidžiamų teisių. Problema iškyla ta, kad atvykėliai nesistengia prisitaikyti prie mūsų civilizacijos, perimti ją, o bando išlaikyti savo ir primesti ją mums. Blogybė, ta, kad Europoje suteikiamas prieglobstis beveik visiems norintiems ir dėl didelio imigrantų kiekio susikuria tam tikri getai, kuriuose galioja nuosavos, o ne nacionalinės taisyklės ir kurių niekas nedrįsta judinti, nes taip gyventi ramiau, o jei ir pajudina kyla daugybės žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimas ir kas norėjo įvesti tvarką nukenčia. Pavyzdžiui kaip policijos pareigūnai Prancūzijoje gaudė įtariamus nusikaltimais asmenis, o šie žuvo bandydami pasislėpti nuo policijos pareigūnų, tuomet kilo riaušės ir kiti marazmai. Situacija atrodo gan komiškai, kuomet pareigūnai vykdydami pareigą būna užsipuolami. Panaši situacija buvo ir Didžiojoje Britanijoje: iš kart po teroristinių išpuolių Londone vienas Brazilijos pilietis bėgo nuo policijos ir buvo nušautas. Vėl gi kilo visuotinis pasipiktinimas, nors jei jis būtų buvęs teroristas, jo neutralizavus pasekmės būtų buvusios tragiško. Tai jau parodo, kad mūsų valstybinės institucijos nebeužtikrins piliečių apsaugos. Italijoje jau steigiasi savigynos būriai, Vokietijoje atgimsta nacistiniai judėjimai. Ir kuo toliau mes atidėliosime ryžtingų sprendimų priėmimą, tuo sunkesni bus padariniai. Žinoma, imigrantai vyksta čia ne iš gero gyvenimo, tačiau reikia sudaryti sąlygas čia pasilikti tik gabiausiems ir naudingiausiems visuomenės nariams, o kitiems, kad atvykstantiems dirbi “juodų darbų“ turėtų būtų sudarytos sąlygos užsidirbti ir parsivežti uždirbtus pinigus namo, tačiau ne sukurti gyvenimą čia. Geriausia būtų, jei sugebėtume sudaryti sąlygas asmenims iš trečiųjų šalių pasilikti namuose, o ne keliauti pas mus. Žinoma, tai utopinė idėja, kad Jungtinės Tautos sukurtų efektyvias karines pajėgas ir jas dislokuotų krizinėse zonose bei sukurtų efektyvias vyriausybes, bet pasvajoti galima. Realus įgyvendinimas sunkiai įmanomas dėl tarptautinės teisės principų (teritorijos neliečiamumo, nesikišimo į valstybės vidaus reikalus) galimo pažeidimo, bei dėl to, kad ne visiems didiesiems žaidėjams pakaks ryžto bei valios inicijuoti tokiu pokyčius. Dabartinė status quo užtikrina papildomą tam tikrų įtakingų ūkio sričių papildomą pelną (pavyzdžiui ginklų prekyba), bei valstybių įtakos sumažėjimą (Kinija tapo pakankamai rimtu žaidėju Afrikos žemyne). Toks požiūris gan trumparegiškas, bet labai pelningas.

Sprendimas

Reikia laukti ir tikėtis, kad mums didžiosios technologijų kompanijos patieks modernių, energiją tausojančių produktų. Tiek gamybos tiek išlaikymo prasme. Pamenu laidoje “Aukščiausia pavara“ buvo teigiama, kad važinėti Land Roveriu ekologiškiau nei hibridiniu Toyota Prius, nes pastarąjį pagaminti sunaudojama milžiniški kiekiai energijos bei žaliavų, tiek tiek su Land Roveriu nesunaudoji per visą jo gyvavimo laiką. Verta susimąstyti kiek ta ekologija efektyvi ir skirti tikrai veiksmingus sprendimus nuo vienkartinės psichozės. Įmonės ir turėtų pagalvoti, ar visada verta pasiduoti tai panikai gerai neapskaičiavus pasekmių, nes yra nuomonių, kad žaliosios energijos burbulas gali subliūkšti, jei nepateisins lūkesčių. Neapsieisime ir be didžiųjų valstybių vyriausybių ryžtingų sprendimų, kad sukurti tinkamas sąlygas pasaulyje žmonijai egzistuoti. Dabar tų sprendimų nematyti, bet tikiuosi ateityje ir ne labai tolimoje bus.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: