Lietuvos švietimo tragedija

Šiandien perskaičiau Kaspinuočio įrašą apie mokyklą ir susimasčiau. Ne tik apie mokyklą bet ir apie visą švietimo sistemą apskritai. Šiemet baigiau savo bakalauro studijas, todėl atsiminimai ir emocijos dar švieži. Ir nelabai kokie jie. Bet apie viską iš pradžių.

Mokykloje buvo smagu mokytis iki kokios aštuntos-devintos klasės, nes dalykai buvo suprantami, krūviai pakeliami nesiplėšant ir dar jaučiau mokymosi prasmę ir tikslą – įgyti žinias. Bet po to prasidėjo vienas didelis nesusipratimas, kuris iš lėto žlugdė mano susidomėjimą mokslu. Į programas buvo įtraukiami dalykai, kuriems išmokti reikėjo didesnių pastangų (matematika, fizika, chemija), programos sukurtos chaotiškai ir siekiant sukišti kuo daugiau bet kokios informacijos mokiniui (Lietuvių kalba), o laiko kiekvienam dalykui mokytis vis mažėjo. (kaip ir entuziazmo). Tą laiką išgyventi padėjo istorijos pamokos (man labiausiai patikęs dalykas) ir mokytojai. Atvirai pasakysiu, kad Lietuvių kalbos egzaminui lietuvių kalbos mokytoja ruošė visiškai ne pagal programą – ir didelis ačiū jai. Pamokos tapo įdomesnės, svarbiausios informacijos įsisavinama daugiau ir geresni egzamino balai. Jei būtumėm ruošęsi pagal programą, vargu ar būčiau toliau galėjęs toliau tęsti studijas. Nors visi kartojo, kad mūsų karta išlipę iš mokyklos suolo nebe perskaitys nė vienos knygos savo gyvenime, tačiau aš skaitau. Mano draugai ir skaito. Ir skaito daug jei randa laiko. Tik skaito ne programinius abejotinos vertės „programinius“ lietuvių autorių kūrinius, o pasaulinę literatūrą, filosofų veikalus. Baigęs mokyklą aš radau daugybę puikių pasaulio literatūros atstovų ir prie jų kūrinių praleidau ištisas naktis.

Mokslo absurdas vis didėjo ir pasiekė dvyliktą klasę. Dvyliktos klasės paskirties išvis nesupratau ir nesuprantu iki šiol – tai tarsi be galo ilgas pasiruošimas egzaminams ir švaistymas biudžeto lėšų ir moksleivių laiko, nes neišmokstama nieko naujo, tik mechaniškai kalama tas pats per tą patį, kol pamišti ką mokėjai prieš tai. Bjaurus laikas, nes tolesnio gyvenimo didelė dalis buvo padėta ant svarstyklių.

Mokykla turėtų išmokyti pagrindų, paruošti žmones tolesniam gyvenimui, kad gatvėje paklaustas tik ką mokyklą baigęs moksleivis nesakytų, kad Europos sostinė yra Amerika. Didžiąją dalį tų „nuostabiųjų svarbiųjų žinių, be kurių prapulsiu gyvenime“ jau pamiršau ir jų nė neprireikė, o svarbiausias primiršau. Jei ko reikia dabar tiksliau: Google it, bet nekalu atmintinai! Tolesnėse studijose universitete dėstytojai išmokė vieną nepaprastai svarbų dalyką: svarbu ne žinios, o mokėjimas jas greitai surasti, nes visko vistiek niekada neišmoksi. Mokykla suteikia pagrindus, o kolegijos ir universitetai specialų išsilavinimą. Ir turėtų būti ne kitaip. Mokinys, nors ir kaip keistai skambėtų, yra žmogus; žmogus su savo galimybėmis ir jų ribomis ir visos tos bevertės informacijos ir neprireiks, o jei ir prireiks, tai jis ją gaus ir įsisavins jau ne mokykloje, o tolesnėse studijose.

Išlaikius egzaminus, gavus rezultatus, prasinervinus ištisas dienas sužinojau, kad įstojau ir nuoširdžiai maniau, kad dabar tai viskas pasikeis, mokysiuosi tai, kas yra išties svarbu ir man patinka. Wrong again.

Atsigavęs po egzaminų atėjau pasiryžęs šturmuoti teisės frontą. Tačiau deja, teisė prasidėjo tik antro kurso antrame semestre – pusantrų metų iššvaistyti vėl: filosofija, logika, teisės istorija, politologija etc. Dalykai skamba gražiai ir atrodo svarbūs: juk universitetinis išsilavinimas turi būti apimantis platesnes žinias. Deja, kuomet per ketverius metus atsimokai penkiasdešimt šešis dalykus, tai tos žinios būna labai abejotinos kokybės. Visi tie „šalutiniai“ „pagrindus studijoms paklojantys“ dalykai tik eikvoja laiką ir trukdo susikoncentruoti į studijų dalyką. Pamenu reikėdavo spjauti į civilinę teisę ir eiti mokytis politologijos, nes pastarosios egzaminas sunkesnis. Ir tas tesėsi iki pat studijų pabaigos: Romėnų teisė (labiausiai neprognozuojamas egzaminas, kuriam ruoštis reikėjo beveik pažodžiui mokėti visą vadovėlį ir egzamino metu atsakyti į klausimus naudojantis lotyniškomis frazėmis – išties labai naudinga dirbant tolesnį darbą), lotynų kalba ir kiti dalykai atitraukiantys nuo mokslų. Taip pat ir kai kurių dėstytojų nekompetencija (į studentų užduotus klausimus atsakymo ieškodavo universiteto leidžiamame konspekte (gerai, kad universiteto vadovybė po pusės metų pašalino dėstytoją)), neisiskaitymas su studentais (pavėluoti į egzaminą keturiomis valandomis) ir padarė savo.

Visa kas paminėjau ir daug ko nepaminėjau išsunkė jėgas. Karjeros perspektyvos ir gero nežadėjo, todėl paskutinio kurso metu išsilaikiau IELTS egzaminą, padaviau dokumentus į Jungtinės Karalystės universitetą ir šį rudenį išvyksiu ten, nes čia tęsti mokslus gaila ir laiko, ir nebesinori švaistyti gyvenimo. Nežinau, kaip bus ten, bet dar niekas iš pažįstamų nesiskundė. Gal todėl ne aš vienas išvykstu. Nemažai baigusiujų išvyksta, kas neišvyksta, tas planuoja išvykti, nes įsidarbinimo perspektyvos niūrios, o mokslas per brangus už kokybę. Visa tai bandė reformuoti Vyriausybė, tačiau prieš pradedant vykdyti reformas reikia atsižvelgti į galimas pasekmes, visas problemas ir galimas pasekmes, nes kuo toliau tuo graudžiau viskas atrodo.