Kodėl Anglijos aukštojo mokslo sistema yra geresnė už Lietuvos?
2 vasario, 2011 8 Komentaras
Šiuo metu siekiu magistro laipsnio Anglijoje, o bakalaurą baigiau Lietuvoje, todėl galiu palyginti pagrindinius skirtumus tarp dviejų labai skirtingų mokymo sistemų.
Pirmiausia mokymosi kiekis. Lietuvoje mokiausi ketverius metus ir studijavau 56 skirtingus dalykus, vidutiniškai 7 per vieną semestrą. Tai yra pakankamai nemažai, kiekvienam dalykui negali skirti didelio dėmesio, todėl pagrindinis mokslas buvo skaitant konspektus ir tik retkarčiais knygą. Šiuo metu mokausi keturis dalykus per semestrą, t.y. beveik dvigubai mažiau. Paskaitų ne per daugiausiai, ir pagrindinis dėmesys yra skiriamas savarankiškam studijavimui. Kiekvienos paskaitos pradžioje dėstytojai išdalina mažą konspektėlį, kuriame nurodyti pagrindiniai šaltiniai ir trumpa informacija apie pagrindinius temos aspektus. Mokausi tik iš knygų. Kad ir šiuo metu ant stalo guli daugiau 1400 puslapių knygą, tačiau aš ją tvarkingai skaitau, nes mažiau streso ir apkrovos ruošiantis. Tačiau pagrindinė nauda yra ta, kad galima giliau išanalizuoti klausimus ir suprasti dalyką. Lietuvoje apie 40% dalykų man nedavė jokios naudos (labai mažai susiję su dalyku), tačiau sunaudojo didžiąją dalį viso studijos skiriamo laiko.
Kitas aspektas yra požiūris į studentą. Studentas visur yra studentas, bet čia požiūris kiek kitoks. Pagalba yra suteikiama bet kokiu klausimu (studijos, nuoma, bankai, sveikata ar tiesiog nelaimingas gyvenimas – absoliučiai dėl visko). Dėstytojai niekada nevėluoja ar neateina į paskaitą. Jei tikrai negali dalyvauti paskaitoje, pranešama kiekvienam studentui iš anksto ir sutariama kita studijų data.
Dėstytojų kvalifikacija. Prisimenu dėstytoją kuris uždavus klausimą pasislėpdavo už nešiojamojo kompiuterio ir ieškodavo atsakymo studentams skirtame konspekte. Čia visi savo srities specialistai. Sakydamas specialistai teigiu, kad jie ne tik turi daktaro laipsnį, bet rašo geros kokybės knygas (iš tų knygų mokiausi ir Lietuvoje, o čia dar ir tas pats dėstytojas dėsto), publikuoja straipsnius, šneka konferencijose. Dėstytojai dažniausiai dėsto apie tai, ką anksčiau dirbo, todėl dėmesys skiriamas praktikai, realioms problemoms ir galimam jų sprendimams. Paskaitos nenuobodžios, nes dėstytojai neskaito iš konspektų, o realiai šneka, bendrauja su auditorija.
Tokie mano pagrindiniai pastebėjimai apie aukštąjį mokslą; o dabar einu toliau skaityti ir ruoštis rytojaus seminarui.
Whisky Inc. 
ką aš galiu pasakyti. Pavydžiu, kad dėstytojai ateina į paskaitas 🙂 Sėkmės studijuojant 🙂
Bet jei dėstytojas sugeba 4 valandas pavėluot į egzaminą, o apie neįvyksiančias paskaitas dažnai išvis nieko nepraneša, tai tikrai nėra malonu, ypač jei kai kurie žmonės ir iš kitų mietų į paskaitą atvažiuoja.
Na pirmas aspektas galbūt išplaukia iš to, kad prieš tai studijavai bakalaurą, o dabar magistrą – normali specializacija tik magistre ir prasideda, o bakalauras daugiau bendram išsilavinimui su didesniu fokusų į studijuojamą sritį. Gal ir LT magistratūroje dalykų mažiau? Negaliu čia tiksliai pasakyti, nes magistrantūrą irgi ne LT baigiau.
Bet ir taip aišku, kad normalus užsienio universitetas dažnai būna geresnis, ypač jei žinai ko nori, ir radai, kur tai duoda…
Specializacija ir Lietuvoje yra, tik va, kad čia ji nuo bakalauro prasideda. Dabar kai kuriose temose jaučiu dideles savo žinių spragas, dėl to, kad net ne viską pavyko perskaityti, o ‘vietiniams’ jokių problemų dėl to nekyla, nors jie tesimokė 3 metus.
O šiaip labai džiaugiuosi, kad išvykau.
nieko ten ne mažiau, tie patys dalykai dėstomi, tik su skambesniais pavadinimais, bet nieko gero. Na taip buvo prieš 3-5 metus tai tikrai.
Teko šiek tiek studijuot Danijoj – http://www.ucn.dk
Galiu pasakyti, kad studijų kokybė ir specifika kur kas geresnė ir į žymiai labiau orientuota į tikslą nei Lietuvos aukštosiose mokyklose (studijavau KTU ir VIKO).
Ten pačią pirmą dieną važiavom į įmonę, kurios galimus poreikius įvertinę turėjom suprojektuoti ir sukurti tam tikrą (savo nuožiūra) informacinę sistemą. Taigi nuo pat pirmos dienos studijos yra orientuotos į realią situaciją. Darbas vyksta grupelėse, taigi studentai kelia ne tik savo asmeninę kompetenciją, bet ir išmoksta komandinio darbo, bendravimo įgūdžių, kas yra svarbu dirbant kolektyve. Tuo tarpu mūsų aukštosios mokyklos koncentruojasi tik į asmeninius studento įgūdžius ir žinias.
Pačios disciplinos, metodologijos ir technologijos taipogi yra orientuotos į realią situaciją pasaulyje.
Bendravimas vėlgi ten yra kur kas glaudesnis su studentais. Į dėstytoją kreipiamasi vardu, per pertraukėles galima su dėstytoju pakalbėti, išgerti kavos, parūkyti etc.
Studentų žinios ir pastangos yra vertinamos kur kas liberaliau, nėra nusistatymo, kad tu – studentas, nieko nemoki ir niekada nemokėsi, kas yra jaučiama pas mus.
Žodžiu, ilgai mums dar reiks laukti, kol aukštasis (taip pat ir vidurinis) mokslas taps europietiškas – turbūt turi išmirt visi sovietinių laikų dėstytojai, kad tai pasikeistų…
Klausimas ar išmirs. Nauji dėstytojai žiūri į senuosius ir perima jų mokymo metodus. Labai juokinga buvo švietimo reforma, kurios ‘reformacija’ pasibaigė kelis kartus padidinant mokesčius krizės laikotarpiu. Apie kokybines permainas net jokios kalbos nebuvo, nes ji turėjo pagerėti savaime. Gavau įkvėpimo, tai einu parašysiu dar vieną įrašą apie mokslo sistemą 🙂
Atgalinis pranešimas: Pašvinkusios mėsos kvapas arba studijos Lietuvoje « Benamio blogas