Apie pasiūlymą mažinti MMA

Šiandien pasirodė kontraversiškas straipsnis Delfi.lt R.Vainienė: bet koks minimalios algos mažinimas būtų į naudą. Perskaičius labai sunku sutikti su tuo kas parašyta. Tą patį mano ir dauguma komentatorių. Straipsnio idėja, kad darbuotojai nenusipelno gauti ir 800Lt minimalios mėnesinės algos (MMA), nes nesukuria produkto už tiek, todėl reikėtų MMA mažinti iki 500Lt. Ypač jauniems darbuotojams. O sumažinus MMA daugiau žmonių gautų darbo, kiltų ekonomika etc.

Sakoma, kad viskas pagysta ekonomine logika. Iš kurios pusės pažiūrėsi. Jei Lietuva būtų nuo viso pasaulio izoliuota sala, tada taip. Kiek sukuriam produkto, už tiek ir gyvenam ir save išlaikom. Tačiau Lietuva toli gražu nėra atskira sala su stipria vidaus rinka. Pirmiausia mes importuojam labai daug. Produktų kainos didelės, atlyginimas mažas – problema? Sunku pragyventi susipakuojam lagaminus ir išvažiuojam kitur – problema? Mažėja darbuotojų, todėl mažėja biudžetas – problema? O, kad išvyksta tai išvyksta ir ne vienas, taip pat ir aš pats (o po tokių straipsnių ir sugrįžti nesinori)

Tiesa, kad biudžetas kiauras, o skylės vis platėja, tačiau ar tas nors kiek pagelbėtų? Mažesnis MMA logiškai turėtų skatinti šalies ir verslo konkurencingumą tarptautinėse rinkose, bet dažniausiai verslas yra toks neefektyvus, kad jis vargiai galėtų konkuruoti net jei darbuotojai išvis nemokamai dirbtų. Taip pat teigiama, kad jau dirbantiesiems užmokestis vargu at mažėtų. Abejoju, su dažnu darbdavių požiūriu, greitai pakeistų atlyginimą į minimalų, o tada suteiktų pasirinkimą: nori dirbi, nori ne, nes yra kas dirba.

Kitas klausimas, ką galima veikti su tais 500Lt? Pavyzdžiui, galima nusipirkti vidutinišką mobilųjį telefoną, tačiau išgyventi sunkiai. Labai sunkiai. Už 800Lt jau reikia talento išgyventi, o ką kalbėti apie 500Lt. Straipsnyje sakoma, kad labiausiai nusipelnę 500Lt yra jauni darbuotojai, kaip suprantu ką tik baigę mokyklas ar universitetus. Keista, kad žmogus atsimokęs 12, 16, 18 metų nieko nemokėtų. O jei nemoka, tai gal mokyklos ir universitetai kažko kalti? Jei neturi darbo patirties, tai kompanijos priimdamos jauną darbuotoją gali jį apmokyti, išugdyti labai gerą darbuotoją pakankamai greitai.

Problema ta, kad jei kompanija gali mokėti 500Lt, tai ir mokės 500Lt ir nė cento daugiau, nes verslas nėra socialiai atsakingas ir tokiu ilgai nebus. Todėl žmonės tik dar labiau nusiviltų, emigracijos mastai padidėtų bent dvigubai, o ekonomika ir toliau smigs visu greičiu dugnan.

P.S. Tiems, kas teigia, kad išvažiavus lietuviams atvažiuos kinai dirbti, turiu pareikšti, kad didžiai apsirinkate. Kinai gyvena pakankamai neblogai, o kas gyvena skurdžiau nė nepagalvos dėl 300$ keliauti į kitą pasaulio kraštą ir ten vargti, jau geriau važiuos į pietines provincijas ar Vakarų Europą kur darbą lengviau rasti ir atlyginimai didesni.

Lietuvos švietimo tragedija

Šiandien perskaičiau Kaspinuočio įrašą apie mokyklą ir susimasčiau. Ne tik apie mokyklą bet ir apie visą švietimo sistemą apskritai. Šiemet baigiau savo bakalauro studijas, todėl atsiminimai ir emocijos dar švieži. Ir nelabai kokie jie. Bet apie viską iš pradžių.

Mokykloje buvo smagu mokytis iki kokios aštuntos-devintos klasės, nes dalykai buvo suprantami, krūviai pakeliami nesiplėšant ir dar jaučiau mokymosi prasmę ir tikslą – įgyti žinias. Bet po to prasidėjo vienas didelis nesusipratimas, kuris iš lėto žlugdė mano susidomėjimą mokslu. Į programas buvo įtraukiami dalykai, kuriems išmokti reikėjo didesnių pastangų (matematika, fizika, chemija), programos sukurtos chaotiškai ir siekiant sukišti kuo daugiau bet kokios informacijos mokiniui (Lietuvių kalba), o laiko kiekvienam dalykui mokytis vis mažėjo. (kaip ir entuziazmo). Tą laiką išgyventi padėjo istorijos pamokos (man labiausiai patikęs dalykas) ir mokytojai. Atvirai pasakysiu, kad Lietuvių kalbos egzaminui lietuvių kalbos mokytoja ruošė visiškai ne pagal programą – ir didelis ačiū jai. Pamokos tapo įdomesnės, svarbiausios informacijos įsisavinama daugiau ir geresni egzamino balai. Jei būtumėm ruošęsi pagal programą, vargu ar būčiau toliau galėjęs toliau tęsti studijas. Nors visi kartojo, kad mūsų karta išlipę iš mokyklos suolo nebe perskaitys nė vienos knygos savo gyvenime, tačiau aš skaitau. Mano draugai ir skaito. Ir skaito daug jei randa laiko. Tik skaito ne programinius abejotinos vertės „programinius“ lietuvių autorių kūrinius, o pasaulinę literatūrą, filosofų veikalus. Baigęs mokyklą aš radau daugybę puikių pasaulio literatūros atstovų ir prie jų kūrinių praleidau ištisas naktis.

Mokslo absurdas vis didėjo ir pasiekė dvyliktą klasę. Dvyliktos klasės paskirties išvis nesupratau ir nesuprantu iki šiol – tai tarsi be galo ilgas pasiruošimas egzaminams ir švaistymas biudžeto lėšų ir moksleivių laiko, nes neišmokstama nieko naujo, tik mechaniškai kalama tas pats per tą patį, kol pamišti ką mokėjai prieš tai. Bjaurus laikas, nes tolesnio gyvenimo didelė dalis buvo padėta ant svarstyklių.

Mokykla turėtų išmokyti pagrindų, paruošti žmones tolesniam gyvenimui, kad gatvėje paklaustas tik ką mokyklą baigęs moksleivis nesakytų, kad Europos sostinė yra Amerika. Didžiąją dalį tų „nuostabiųjų svarbiųjų žinių, be kurių prapulsiu gyvenime“ jau pamiršau ir jų nė neprireikė, o svarbiausias primiršau. Jei ko reikia dabar tiksliau: Google it, bet nekalu atmintinai! Tolesnėse studijose universitete dėstytojai išmokė vieną nepaprastai svarbų dalyką: svarbu ne žinios, o mokėjimas jas greitai surasti, nes visko vistiek niekada neišmoksi. Mokykla suteikia pagrindus, o kolegijos ir universitetai specialų išsilavinimą. Ir turėtų būti ne kitaip. Mokinys, nors ir kaip keistai skambėtų, yra žmogus; žmogus su savo galimybėmis ir jų ribomis ir visos tos bevertės informacijos ir neprireiks, o jei ir prireiks, tai jis ją gaus ir įsisavins jau ne mokykloje, o tolesnėse studijose.

Išlaikius egzaminus, gavus rezultatus, prasinervinus ištisas dienas sužinojau, kad įstojau ir nuoširdžiai maniau, kad dabar tai viskas pasikeis, mokysiuosi tai, kas yra išties svarbu ir man patinka. Wrong again.

Atsigavęs po egzaminų atėjau pasiryžęs šturmuoti teisės frontą. Tačiau deja, teisė prasidėjo tik antro kurso antrame semestre – pusantrų metų iššvaistyti vėl: filosofija, logika, teisės istorija, politologija etc. Dalykai skamba gražiai ir atrodo svarbūs: juk universitetinis išsilavinimas turi būti apimantis platesnes žinias. Deja, kuomet per ketverius metus atsimokai penkiasdešimt šešis dalykus, tai tos žinios būna labai abejotinos kokybės. Visi tie „šalutiniai“ „pagrindus studijoms paklojantys“ dalykai tik eikvoja laiką ir trukdo susikoncentruoti į studijų dalyką. Pamenu reikėdavo spjauti į civilinę teisę ir eiti mokytis politologijos, nes pastarosios egzaminas sunkesnis. Ir tas tesėsi iki pat studijų pabaigos: Romėnų teisė (labiausiai neprognozuojamas egzaminas, kuriam ruoštis reikėjo beveik pažodžiui mokėti visą vadovėlį ir egzamino metu atsakyti į klausimus naudojantis lotyniškomis frazėmis – išties labai naudinga dirbant tolesnį darbą), lotynų kalba ir kiti dalykai atitraukiantys nuo mokslų. Taip pat ir kai kurių dėstytojų nekompetencija (į studentų užduotus klausimus atsakymo ieškodavo universiteto leidžiamame konspekte (gerai, kad universiteto vadovybė po pusės metų pašalino dėstytoją)), neisiskaitymas su studentais (pavėluoti į egzaminą keturiomis valandomis) ir padarė savo.

Visa kas paminėjau ir daug ko nepaminėjau išsunkė jėgas. Karjeros perspektyvos ir gero nežadėjo, todėl paskutinio kurso metu išsilaikiau IELTS egzaminą, padaviau dokumentus į Jungtinės Karalystės universitetą ir šį rudenį išvyksiu ten, nes čia tęsti mokslus gaila ir laiko, ir nebesinori švaistyti gyvenimo. Nežinau, kaip bus ten, bet dar niekas iš pažįstamų nesiskundė. Gal todėl ne aš vienas išvykstu. Nemažai baigusiujų išvyksta, kas neišvyksta, tas planuoja išvykti, nes įsidarbinimo perspektyvos niūrios, o mokslas per brangus už kokybę. Visa tai bandė reformuoti Vyriausybė, tačiau prieš pradedant vykdyti reformas reikia atsižvelgti į galimas pasekmes, visas problemas ir galimas pasekmes, nes kuo toliau tuo graudžiau viskas atrodo.

Automobilių statymas Vilniaus centre

Beskaitant šiandienos naujienas akis užkliuvo už dviejų straipsnių: „Svarstoma Vilniuje branginti automobilių statymą“ ir „Vilniaus verslo centrų darbuotojams per brangu mokėti už automobilio stovėjimą“.  Šiuose straipsniuose išsakomi du visiškai skirtingi interesai – vieniems reikia didesnių pajamų, kitiems per brangu kažkam sukurti tas pajamas.

J.Bliuvas teigia: „Mes verkiam, kad mieste nėra tvarkos, žmonės mažai naudojasi keleiviniu transportu, nes netenkina jo kokybė. Tačiau, kaip diskutuojama tarptautinėse konferencijose, sprendžiant šias problemas galbūt reikia didinant miesto centre esančių automobilių statymo vietų kainą, kuri pas mus neadekvačiai maža“. Aš nesutinku su tokia nuomone, nes pirmiausia reikia pažiūrėti ar visuomeninis transportas yra patogi, greita, saugi ir komfortabili susisiekimo priemonė, o tik tada spręsti kaip nulupti pinigų iš vairuotojų. Jei pradėta kalbėti apie užsienio patirtį aš ir pasidalinsiu. Man viena New York‘e gyvenanti moteris pasakojo, kad nemažai New York‘e (ten vietos automobiliams išties nėra pertekliaus) dirbančių žmonių gyvena New Jersey. Kaip ten vykstama į darbą? Ogi sėda žmonės į savo transportą, važiuoja iki New York ribos, ten pastato savo automobilius milžiniškose stovėjimo aikštelėse, persėda į metro ir vysta į darbą.Gal ir nėra pats patogiausias būdas, tačiau ten gyventojų ir taip virš 8 milijonų Kodėl pas mus nėra normalių, neperpildytų nemokamų ar labai pigių aikštelių netoli centro, kur miestiečiai galėtų palikti savo automobilius ir toliau eiti pėsti ar važiuoti visuomeniniu transportu trumpą atstumą? Kitas dalykas, kad J. Bliuvas turbūt kalbėjo apie šiek tiek didesnius miestus, na bent keliais milijonais gyventojų.

Norint tik didinti mokesčius už automobilių stovėjimą ir nedarant nieko daugiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad sumažėtų žmonių srautai senamiestyje, o tai reiškia mažiau klientų parduotuvėms, kavinėms ar kitiems verslams. Tai reiškia, kad senamiesčio gyvenimas dar labiau apmirtų, nes kuo mažiau žmonių, tuo mažiau verslų ir tuo mažiau ten yra ką veikti – uždaras ratas. Žinoma, jei Sostinės valdžia nori paversti senamiestį (ar visą centrą) muziejumi po atviru dangumi turistams, kuriame būtų vykdoma minimali veikla, tai gal tada ir geras sprendimas, tačiau jei norima gyvo senamiesčio, jame turi šurmuliuoti žmonės. Tiesa pasakius ir taip jau nėra prekybininkams labai gerai. Verslui ir nėra itin patrauklu turėti biurą prie kurio niekas negali sustoti, net darbuotojai.

Man asmeniškai atvykimas į senamiestį (centrą) yra gan problematiškas, nes visuomeninio transporto kur gyvenu praktiškai nėra, o pastatyti automobilį nemokamai nelabai yra kur. Mokėti 3Lt už valandą (su perspektyva mokėti žymiai daugiau) man per brangu. Taigi, ką man reikėtų daryti, kad aš pigiai ir patogiai galėčiau lankytis miesto centre? Arba tiesiog ten nebesilankyti, nes tuoj nebebus ko ten vykti išvis.

Dar kartą apie autorių teises

Šiuo metu autorių teisių tema žiniasklaidoje yra labai plačiai aptarinėjama. Dar kart pasisakysiu ir aš.

Autorių teisių pažeidinėjimas yra blogis. Išties. Kažkas kuria, įdeda savo lėšas, darbą, fantaziją, bet negauna atlygio pinigine išraiška. Net nebūtinai pinigine, kartais negauni ir moralinio pasitenkinimo, jei kažkas tavo darbą naudoja be leidimo. Kūrėjui tai nėra labai malonu, netgi kyla šioks toks subruzdimas tarp tinklaraštininkų jei kas nors bando pasisavinti jų sukurtą turinį. Tas pats ir su LANVA. Suprantu ir žmones, kuriems LANVA veiksmai nepatinka, tačiau jie tik dirba savo darbą (nors tokio termino, “kaip viešieji ryšiai“ tikriausiai nelabai žino) – atstovauja tam tikrų kompanijų interesus ir tiek. LANVA gaudo, grasina, interneto vartotojai pyksta, abi pusės jaučiasi teisios, tačiau tai ne didžiausia bėda, ir ne visuomenės nesupratingumas, autorių teisių negerbimas, o tiesiog tai, kad dažniausiai nesuteikiama jokių kokybiškų ir pigių alternatyvų. Bandoma prakišti mano manymu neteisėtas įstatymo pataisas, naujus kompensacinius mechanizmus, stengiantis legalizuotai ištraukti pinigų, visiškai neišsprendžiant (ir net nebandant) problemos.

Programinė įranga

Kompanijų, kuriančių programinę įrangą, tvirtinimas, kad dėl piratavimo jie patiria daugiamilijardinius nuostolius visiškai neįtikina, nes dauguma “piratų“ yra fiziniai asmenys su gana ribotu biudžetu ir jei staiga nebebūtų įmanoma visiškai piratauti, jie pereitų prie pigesnių ar nemokamų alternatyvų, negu naudotųsi kelis tūkstančius dolerių kainuojančiomis programomis. Dabar jomis naudojasi, nes jos patogesnės galingesnės ir lengvai prieinamos, jei staiga jų nebeliktų didžiajai daliai vartotojų tai nesukeltų didelių problemų. Turbūt vienintelė kompanija, kuri gali jaustis nuskriausta dėl eilinių vartotojų piratavimo yra “Microsoft“, nes nemažai vartotojų naudojasi “Windows“ operacine sistema nelegaliai ir jei išnyktų nelegalios versijos, didžioji dalis “piratų“ susipirktų legalius “Windows“, nes kitokios patogios ir paprastos alternatyvos be “Mac“ nėra (“Linux“ tiesiog per daug sudėtinga paprastam vartotojui (kol kas)).  Kitas dalykas, kad išnykus piratavimui ir vartotojams perėjus prie nemokamų programų nukentėtų ir pačios kompanijos, kuriančios programinę įrangą, nes vartotojai “atprastų“ naudotis jų programomis ir jų pirkimas dar labiau kristų (žinoma, specialių programų vartojimas, gal apmažėtų, bet neišnyktų, nes yra profesionalams tiesiog nepakeičiamų programų, be kurių darbo našumas ir kokybė sumažėtų). Teko skaityti, jog “Microsoft“ dabar stengiasi užmerkti akis Kinijoje, kad pripratinti vartotojus.

Pramoginis turinys

Dėl pramoginio turinio piratavimo kyla daugiau neaiškumo, nes jis apskritai žmogui nėra būtinas ir tam tikriems produktams tiesiog nėra jokių alternatyvų – jei nori pamatyti “Matrix“, tai  niekas tau jos nepakeis. Ne paslaptis, kad didžioji dalis pramoginio turinio internete yra “nupiratauta“. Pagrindinės priežastys yra tos pačios: todėl, kad galima, paprasta ir nebaudžiama. Tačiau čia, Lietuvoje, yra ir daugiau problemų. Naujus filmus, serialus matyti, naujos muzikos klausytis, žaisti naujus žaidimus nori visi, tačiau legaliai šie produktai Lietuvoje yra sunkiai prieinami. Jeigu dabar 10% Lietuvos šeimų neužtenka pinigų maistui, tai kaip jie sau gali leisti nueiti į kino teatrą, kur bilietas kainuoja nuo 11 iki 22 Lt?  Žinoma, senesnių filmų galima išsinuomoti, nes kainos gerokai pakritusios, nors tai ir nėra labai patogu. Muzikos nemokamų alternatyvų (ir sakyčiau visai neblogų) turime. Pirmiausia galima klausytis FM radijo arba jei netenkina ten grojamas muzikos stilius, galima naudotis radijo stotimis interente, kaip, kad mano aprašyta “Jango“ puikiausiai veikianti Lietuvoje ir dar nemokama. Blogiausia yra tiems, kas nori muziką turėtu si savimi, nes tada jau reikėtų ją pirkti, o patogaus ir pigaus varianto pasiūlyti nelabai išeina. Su žaidimais išvis blogai. Didžiosios dalies Lietuvos šeimų ekonominė padėtis švelniai sakant yra prastoka, tai mokėti už kelių valandų pramogą vaikui (pripažinkim, kad visgi tai didžiausia auditorija) pusantro šimto litų būtų nemaža prabanga.  Dar blogiau su serialais. Žmonės “užsikabliuoja“ žiūrėti kokį nors serialą ir nori jį matyti visą ir tuomet, kada jis išleidžiamas, tačiau mūsų televizijos to negali pasiūlyti: serialai beviltiškai pasenę, jų laikas nuolatos kaitaliojamas ir dažniausiai rodomi tokiu metu, kuomet dirbantis žmogus negali sau leisti žiūrėti. “Hulu“ ar “Fox“ Lietuvoje tiesiog neveikia.  Turiu palydovinę televiziją, ar tai nors kiek pagerina mano matomo turinio kokybę? Absoliučiai ne, nes norimo turinio arba nerodo, arba jis pasenęs, nes programų tinklelis sudaromas “Rytų“ šalims, taip, kad net “Mythbusters“ negaliu matyti, kada mato pasaulis, nors už paslaugą moku.

Produktai yra, poreikis gauti pinigų taip pat, tačiau patogaus ir pagal kainą adekvataus masiniam vartotojui mechanizmo visiškai nėra.  Galbūt kai kuriuos tenkina ir dabar esanti padėti, pasikeitimai tik sumažintų jų pelną. Taigi, virtualus karas vysta toliau.

Tiesa, šiandien pasirodžiusiame “15 minučių“ straipsnyje “LANVA: interneto piratai gali būti baudžiami kalėjimu“ LANVA patreikta informacija yra kiek klaidinanti, nes pagal nurodytą Baudžiamojo kodekso straipsnį gali būti baudžiami tik tokie asmenys kaip “Skid Row“, bet ne paprasti piratai, nes jiems būtų taikoma civilinė ir administracinė atsakomybė (nebent “piratavimas“ vyksta milžiniškais mastais, tai tada būtų taikomas BK 192 str.).

Antanas Mockus

Šiandien “15  minučių“ pranešė, kad lietuvių kilmės kandidatas į Kolumbijos prezidento postą Antanas Mockus tapo favoritu. Džiugu girdėti, kad kažkas, turintis ryšių su Lietuva, gali užimti vadovaujančias pareigas 43 milijonus gyventojų turinčioje valstybėje. Naudos, gal ir negausim, bet vistiek smagu (nors komentatoriai prognozuoja kokaino pigimą).

Tačiau įdomiausias pats kandidatas: Aurelijus Rutenis Antanas Mockus Šivickas. Pakankamai kontroversiška asmenybė: filmuojasi socialinėse reklamose , rodo studentams užakalį (daugiau apžvelgia “15 minučių bei “Wikipedia“) ir panašiai. Tačiau nors ir keisti bei netikėti jo sprendimai davė apčiuopiamos naudos: skatindamas žmonių socialiai, jis sugebėjo 40% sumažinti vandens suvartojimą, subūrė žmones į bendruomenės saugumo grupes ir sumažino žmogžudysčių skaičių net 70%, eismo įvykiuose žuvusiųjų skaičius nukrito daugiau nei 50%. Įspūdingi, tiesiog  nerealūs skaičiai. Ispaniškai nelabai moku, tai tokia informacija sugaudyta anglų kalba.

Ir norom nenorom pradedi lyginti su Lietuvos politikais… Vieno daugtaškio čia tikrai neužteks, tai pridedu dar du … …. Jokios charizmos, jokio skaitymosi su visuomene, rinkėjas įdomus pasidaro tik likus mėnesiui iki rinkimų .

Jei valdžia nuobodi, tai tos charizmos nepridėsi, jokiais būdais, bet nors kiek nors viešumo būtų galima. Aš suprantu, kad politikai visuomenę laiko nieko vertais idiotais (nors iš dalies patys kalti, kad taip išsirenkam), tačiau būtų įdomu būtų sužinoti kodėl daromi vieni sprendimai, o ne kiti, kai kuriuos projektus galėtų įgyvendinti ir pati visuomenė, jei jai kas leistų žinoti. Vienintelis politikas bendraujantis su visuomene yra A. Zuokas rašantis savo tinklaraštį. Vienintelis… Jei kas reiškiasi dar, tai apie tokius tiesiog negirdėjau.

Nors čia ne politikų bėda, čia rinkėjų, kurie renka tą, ką renka.

Tikiuosi, kad per ateinančius rinkimus likę pora milijonų (tikslesnius duomenis pateiks visuotinis surašymas) reikalaus daugiau nei dabar. O dabar belieka sekti įvykius už Atlanto ir tikėtis įdomios rinkimų kampanijos.

Apple strategija

Niekad nesuprasdavau visuotinio garbinimo tų žmonių, kuriems pasisekė jų karjeros, tačiau Steve Jobs sugalvojo išties genialią strategiją, kuri užtikrina nesibaigiančią užsakimų jūrą.

“Microsoft“ išleisdama naują produktą turi jį suderinti su tūkstančiais kitų produktų, jų versijų, galimų modifikacijų, todėl daro viską, kad viskas išeitų kuo geriau, nes kuo toliau, tuo labiau susiduria su milžiniška konkurenciją ir reikia išlaikyti lyderio vaidmenį,  o “Apple“ turi savo fantastiškai išreklamuotą ženklą ir praktiškai neturi konkurencijos (taip, turi, bet tam tikrose srityse yra “Apple“ ir yra “visa kita“). “Apple“ gali leisti sau išleisti gerus, gražius, patogius, bet ne puikius produktus ir tai gali daryti sąmoningai, kol dar nėra artimų konkurentų. Šiek tiek sekiau “IPad“ “revoliuciją“. Geras ne tiek produktas, kiek jo pateikimas, nes revoliucijos ten tikrai jokios nebuvo. Pats produktas “IPad“ patogus, “naudojamas“, bet nėra įdealus: nepalaiko “Flash“, nepalaiko 3G, nėra kameros ir t.t. Bet žmonės jį tikrai pirko ir dideliais kiekiais. Pirma fazė baigta ir prasidės nauja fazė: pavyzdžiui įdės 3G ir kamerą ir ne dėl to, kad buvo techniškai neįmanoma to padaryti pirmajam modeliui , bet todėl, kad komerciškai to neapsimokėjo žiūrint į ateitį. Pirkėjo psichologija paprasta: jei turiu gerą daiktą, kuris patenkina mano visus norus (ar įsivaizduojamus norus) man kito nereikia, bet jei turiu vidutinišką produktą (pripažinkit, kad “IPad“ toks) , tai gal būt ir norėsis atnaujinti, ypač jei be didelių problemų gali tai sau leisti.  Pavyzdžiui aš turiu “Lenovo ThinkPad SL500“ – puikus produktas (žinoma su keliais minusais, bet vistiek puikus) ir jis visiškai patenkina mano kuklius poreikius ir man nereikia kito produkto, tačiau jei kompiuteris neturėtų USB jungčių (taip kaip neturi “IPad“), tai gal ir atsirastų svarstymai atnaujinti, nes poreikis būtų. Tokį žmonių mastymą ir išnaudoja “Apple“  ir tai yra genialu: vieniems reikia, kiti duoda, nors ir ne visuomet tai ko nori.

Steve Jobs sukūrė pakankamai genialią strategiją kaip skurti unikalios prekės įvaizdį ir jį išnaudoti

“Facebook“ bandymas privatizuoti internetą

“CNN“ perskaičiau straipsnį apie naujas “Facebook““ ypatybes. Straipsnio esmė tokia, kad visame internete paplis “Like“  mygtukai, kuriuos paspaudus, tau patikęs straipsnis atsidurs “Facebook“ ir jį matys visi tavo draugai.

Aktyvumo tikrai “Facebook“ padidės, kūrėjai netgi tikisi, kad žmonės suras visa kas jiems įdomu vienoje svetainėje – jei įdomu tavo draugams, įdomu ir tau. Nė velnio! Mano draugai, kolegos, pažįstami, turi labai skirtingų pomėgių, jų interesai daug kuo skiriasi nuo maniškių. Pradžioje buvo smagu pamatyti ką siūlo draugai, ką jie daro, žaidžia, bet dabar tai visiškai nusibodo – nebeįdomu! “Facebook“ primena mokyklos sporto salę, kurioje šimtas žmonių, kurie vienas kitą pažįsta, užsiima daugybe sporto šakų ir vienas kitam tiesiog trukdo. Naujienų apie pažįstamus žmones visuomet smagu išgirsti, tačiau kiek procentų jie šiandien laimingi pagal programos atsitiktinai sugeneruotus skaičius užknisa, bet jei dar prasidėtų masinis straipsnių perpostinimas, tai jau būtų visai nebeįdomu. Jei vartotojai bus protingi nenutiks nieko, bet žinant, kad paskelbti naujiena bus galima vienu pelės paspaudimu…

Facebook kūrėjai nebežinodami kuo užsiimti toliau pamiršo taisyklę keep it simple and smart ir galim turėti dar vieną puikų ir didelį projektą, kuris suvalgys pats save.

“IQ. The Economist“. Per daug “IQ“ per mažai “The Economist“

Apžvelgiant pirmąjį žurnalo numerį

Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti naujai pasirodžiusiu žurnalu Lietuvos žiniasklaidos rinkoje. Manau, kad šio mėnraščio pasirodymas taip pat privers pasitempti ir konkurentus. Žurnalui pavyko išlaikyti “The Economist“ dvasią ir tas išties džiugina. Tačiau atvertęs žurnalą supratau, kad tai išties nėra ko tikėjausi: per daug “IQ“ per mažai “The Economist“. Ir tiesą rašo, kad mėnraštyje “rinktiniai straipsniai iš “The Economist“, nes jie tikrai rinktiniai – vos keli pateko į žurnalą. Jei gerai suskaičiavau, tai iš 122 puslapių, vos 34 yra rašyti užsienio autorių. O koks gi skirtumas kas rašė? Man yra, nes lietuvių straipsnių kokybė manęs tikrai netenkina bei jų temos pasirinktos apie vien apie Lietuvos aktualijas. Apie Lietuvos reikalus galiu pasiskaityti ir kitur, o ne vieną kartą per mėnesį gaunamame žurnale (jei būtų leidžiamas kas savaitę, tuomet būtų visai kitas reikalas). Žinoma, Raimondo Kuodžio, Antano Kulikausko straipsnius visuomet malonu paskaityti, bet visa kita… Tiesiog atrodo, kad autorius gavo užduotį parašyti apie ką nors, tai ir parašė apie bet ką ir bet kaip. Pavyzdžiui interviu su Krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene: tiesa pasakius niekur kitur neesu matęs du puslapius užimančio interviu, kuriame nepateikiama jokios informacijos. Užduodami tokie elementarūs klausimai, kad į juos net nėra ką atsakyti. Apie krašto gynybą pasiskaitai KAM leidinius “Karys“, “Kardas“, bet jau iškelia problemas, galimus sprendimus, o čia atrodo, kad tik tereikėjo užpildyti vietą. Dar ne visą žurnalą perskaičiau, tačiau  labiausiai “sužavėjo“ straipsnis “Žemyn be stabdžių“. Mielai jį parodyčiau jums, bet tos nelemtos autorių teisės 🙂 . Straipsnio esmė tokia, kad Lietuvoje yra parduodama per mažai naujų automobilių ir reikėtų skatinti tą pardavimą (dėl saugumo, padidėsiančių biudžeto pajamų ir t.t). Šiuo klausimu pritariu autoriui, tačiau argumentai bei pasiūlyti sprendimo variantai privertė nusišypsoti: “… dažnai lietuviams net 15 metų senumo “Audi“ yra geriau už naują “kibirą““, “kita lietuvių savybė savybė elgtis taip, kaip visi. Jei kaimynas perka naudotą, tokį turiu rinktis ir aš“, “apmokestinti labiausiai aplinką teršiančių automobilių savininkus, sugriežtinti automobilių techninės būklės kontrolę, iš verslo šešėlio ištraukti senų automobilių pardavėjus“. Arba aš ne toj Lietuvoje gyvenu arba kažkas dar negerai. Kiek žinau lietuvis  15  metų senumo “Audi“ perka, nes elementariai neįperka jokio naujo “kibiro“, o jei gali nupirkti pora (!) metų naujesnį automobilį, tačiau jau vargiai važiuojantį – pasirinkimas aiškus. Kitas argumentas dėl kaimynų. Kuomet rinkausi pirkti automobilį kažkaip man buvo nusispjaut su kokių metų ar modeliu važinėja mano kaimynas – tiesiog turėjau tam tikrą pinigų sumą ir rinkausi geriausią variantą. Mano kaimynai ir panašios nuomonės. O problemos sprendimo būdai… Prie visų mokesčių būtų galima pridėti dar vieną – juk lietuviai liaudis turtinga. Ir taip jau netrukus degalus pardavinės vaistinėse litro talpos buteliuose, tai dar vienas mokestis pribaigtų ratuotą liaudį (Ežiukas tik pasidžiaugtų 🙂 ). Tačiau problema dar yra ir ta, kad valstybės biudžetas prarastų milžiniškas lėšas, nes verslui reikėtų naujų automobilių, dėl to didėtų prekių ir paslaugų kaina ir sumažėtų vartojimas, kai kas bankrutuotų). Vietoj skatinimo, renkamasi dabar populiariausią būdą – įvesti mokestį; man jau ir Vyriausybės naujų siūlomų ir senų naujai atrastų mokesčių per akis.

Perversti naująjį žurnalą smagu, juolab, kad ir kaina padori (4.90Lt), tačiau su kokybe reikia padirbėti. Ir smarkiai. Tikrai perversiu jį kitą mėnesį parduotuvėje ir tikrai neatsisakau jo pirkti, nes žurnalas iš esmės nėra blogas, tačiau jei naudoji tokį prekės ženklą kaip “The Economist“, tai ir turi ir siekti kokybės.

Apie JDJ manifestą

Šiandien bežiūrėdamas žinias išgirdau apie Jungtinio demokratinio judėjimo manifestą. Tiesa pasakius ir apie patį judėjimą išgirdau pirmąsyk, nes esu pakankamai atitrūkęs nuo įvykių Lietuvoje. Manifeste išvardinti aštuoni punktai ir norėčiau juos aptarti:

• Pirma, įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos konstitucijos reikalavimą: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Tas tiesa, bet Lietuvoje vyksta demokratiniai rinkimai ir mes sėkmingai įgyvendiname savo teisę. Tačiau kokią išsirenkam, tokią turim ir nėra ko labai šūkauti. Žinoma, galima mėginti keisti rinkimų sistemą, bet ar to kas nors išties nori?
• Antra, sustabdyti partijų moralinio ir politinio degradavimo procesą, pirmiausia panaikinti papirkinėjimais grindžiamą rinkimų sistemą ir ryžtingai įdiegti dalyvaujamosios demokratijos principus, suteikiančius galimybę tiesiogiai įgyvendinti Tautos suverenią galią. Jei norima tiesiogiai įgyvendinti Tautos suverenitetą, galima surengti visuotinius savaitgalinius tautos suvažiavimus, kur būtų be parlamento priimami visi teisės aktai – visai kaip senovės Graikijoje. Galima net būtų balsuoti akmenukais. Jei rimčiau, galima dėl svarbių sprendimų rengti referendumus kaip Šveicarijoje, bet pirmiausia valstybė nepakeltų tokios finansinės naštos, o antra per daug nepasitikiu nepolitiškais tautiečiais, kad patikėčiau jiems daryti svarbiausius sprendimus.
• Trečia, pasiekti, kad svarbiausi valdžios institucijų sprendimai būtų pagrįsti ne jos “kišeninių” tarybų ar savo rato “ekspertų” patarimais, o nešališkai sudarytų mokslo tiriamųjų grupių nešališkomis rekomendacijomis, patikrintomis jų laisvais debatais. Aš ir to norėčiau, bet baisiai įdomu kaip tą padaryt?
• Ketvirta, sukurti sąžiningą ir efektyvią viešojo intereso apsaugos ir antimonopolinių įstatymų vykdymo kontrolės sistemą. Kaip?
• Penkta, sukurti privalomą Konstitucinio teismo sprendimų įgyvendinimo ir atsakomybės už tą įgyvendinimą tvarką. Jei atvirai, mane Austriškoji Konstitucijos priežiūros sistema (t.y. esat Konstituciniam teismui) nelabai patinka, nes Konstitucinis teismas, nebūdamas teisminės sistemos dalimi, priima labai abejotinus nutarimus ir nuolatos peržengia patikėtą kompetenciją. Ar kas nors be teisininkų yra matę Konstitucinio Teismo nutarimus? Pažiūrėkit, labai verta.
• Šešta, vietoj politinių grupuočių interesais vykdomų savivaldos imitacijų turi būti sukurta reali pačių piliečių savivalda. Eeee… kaip? Galų gale, juk turim rinkimus, patys renkamės atstovus.
• Septinta, uždara teisinės valdžios kasta turi būti paversta sąžiningai teisingumą vykdančia ir tuo valstybei tarnaujančia sistema, kontroliuojama ir prižiūrima visuomenės. Seniai yra pribrendęs laikas sukurti prisiekusiųjų teisėjų institutą. Šitas gal ir nieko punktas. Tokia sistema yra Didžiojoje Britanijoje ir yra vadinama Magistratų teismais. Jei būtų sukurtas labai (pabrėžiu: labai) geras įgyvendinimo mechanizmas, nes jei koks pusėtinas, teisingumo sistemą ištiks absoliutus krachas.
• Aštunta, paremti visuomenės ir Seimo narių grupes, reikalaujančias sukurti dekomercializuotą visuomeninį radijo ir televizijos kanalą, kuris būtų prieinamas ne tik rutininės politikos diegimui, bet ir tiems kūrybiškiems žmonėms, kurie seniai siūlo visuomenės gyvenimui ir tautos išlikimui alternatyvių sprendimų ir įgyvendintų Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo reikalavimus. Nekomentuosiu, nes nieko nenumanau.

Gal Jungtinis demokratinis judėjimas turi ir gražių tikslų, bet manifestas atrodo, kaip eilinė demagogija, siekiant patekti į Parlamentą: nurodomos idėjos, bet visiškai nesakomai kaip tai įgyvendinti. Žinoma į manifestą to nerašysi, bet kur nors mechanizmas turėtų būti nurodytas – idėjos juk vis dėl to skambios. O jei rimtai, tai ką išsirenkam, tą ir turim: nėra ko dejuot, jei prieš rinkimus gavę saldainį pabalsuojame už partijas, neturinčias net programų, o po to baisimės Seimu. Niekas už mus tos valdžios nerenka, kada pradėsim galvot, tada ir be jokių perversmų ta valdžia bus.

Pasiūlymai „Verslo žinioms“

Jau turbūt ne kartą minėjau, kad „Verslo Žinios“ yra vienintelis vertas skaitymo (ir prenumeravimo) dienraštis Lietuvoje. Ir ne aš vienas taip manau. Taip mano nemažai. Pavyzdžiui, pažįstamas, vienos didžiausių Lietuvos kompanijų padalinio užsienyje direktorius, kuriam tenka kelis kartus per mėnesį grįžti į Lietuvą, reikalauja, kad kaupčiau visas „Verslo žinias“ 🙂 .
Kadangi šiandien pašto dėžutėje radau prašymą užpildyti anketą, tiksliau įvertinti „Verslo žinias“, nusprendžiau pats atvirai pasiūlyti kelias idėjas, kad dienraštį padarytų patrauklesniu skaityti.

Užsienio naujienos

Pirmiausia turbūt norėtųsi daugiau naujienų. Ir daugiau iš užsienio. Tiksliau išvis pradėti rašyti apie jas. Taip, man jau nebesukelia problemų skaityti „Wall street journal“, „Financial times“ internete (nors dalis turinio yra mokama), tačiau nemažai daliai žmonių Lietuvoje anglų kalba tikrai nėra antra gimtoji. Net ir mūsų deleguotas šaunusis eurokomisaras nespindi anglų kalbos žiniomis, tai ką kalbėti apie eilinį pilietį. Jaunesnioji karta dar daugiau mažiau prisitaiko, išmoksta kalbą pagal poreikius, o senesniojo angliškai nemoka, net jei ir moka, tai nepakankamai. Net jei ir pakankamai moka, tai jiems iš esmės nepatinka skaityti internete. O tokių žinių poreikis yra. Nemažai žmonių investuoja savo pinigus, nemažas sumas, į užsienio akcijų fondus pasitikėdami tik konsultantų bei draugų nuomonėmis, nes gauti iš kitur informacijos nėra kaip, o kada pinigus atiduodi į svetimas rankas, norėtųsi žinoti kur jie keliaus. Pažįstu žmonių, kurių investuoti pinigai “sudegė“, nes besąlygiškai pasitikėjo bankų konsultantais – daug rizikos, tačiau netinkamu laiku ir netinkamose vietose, nes tiesiog neturėjo reikiamos informacijos.

Kitos naujienos

“Verslo žinios“ yra specializuotas dienraštis ir tai daro jį išskirtiniu. Jei pradėtų rašyti apie politiką, kokybė tikrai kristų, tačiau kas susiję su verslu būtų galima rašyti. Buhalterijos, komercinės teisės naujienos, svarbiausi teismų nutarimai papildytų dienraštį. Žinoma, tai spausdinti tikrai būtų nelabai protinga, nes vargu ar kaštai atsipirktų, tačiau savo portale būtų galima dėti trumputes santraukas, su nuorodomis į originalius dokumentus – jei rastum ką nors įdomaus būtų galima pasiskaityti. Buhalterijos naujienos, gal ir būtų gerai, nes nors ir pats baigęs mokesčių teisės kursą, nieko nesuprantu apie mokesčius ir kaip su jais elgtis. O dėl teisės naujienų tikrai atsirastų skaitytojų, jei dar naujienos būtų papildomos kokybiškais straipsniais, nes tikrai ne visi verslininkai turi savo teisės departamentus, o net jei ir turi, ne visada žino kada kreiptis. Paprastas pavyzdys iš mano tinklaraščio praktikos: bene populiariausias įrašas yra apie tai, kaip man teko ginti savo, kaip vartotojo teises, nes daugiau niekur nėra tokios praktinės informacijos, neskaitant kelių citatų iš įstatymų. Žinoma visai tai turėtų atrodyti gerokai profesionaliau, negu yra mano tinklaraštyje. Gal būt “Verslo žinias pradėtų skaityti platesnis ratas žmonių, žinodami, kad ten jie gali rasti profesionalios ir jiems naudingos informacijos.

Portalo atnaujinimas

Didžiausia bėda šiuo metu, kad ten nėra ką skaityti. Atėjus vieną kartą per savaitę visą informaciją peržiūri per mažiau nei 10 minučių. Ir dar ta žudanti pusę ekrano užimanti reklama. Taip, aš ir skaičiau, kad įprastinėse vietose reklamos nebėra pakankamai efektyvios, tačiau TOKIA reklama tikrai neatrodo profesionaliai ir sukelia mintis apie gyvenimo beprasmiškumą. Būtų galima tinklapį paversti portalu, kuriame žmonės galėtų rašyti savo tinklaraščius, diskutuoti gerame forume. Galų gale, ten galima būtų rasti idėjų naujiems straipsniams, bei daugeliui žmonių taptų vieta, kur ryte įjungus kompiuterį pirmiausia užeinama.

Šeštadienio numeris.

Jūs turbūt nė neįsivaizduojate, kiek mano pažįstamų žmonių šeštadienio ryte gerdami karštą kavą atsiversti didelį, išsamų kokybišką laikraštį ir ramiai skaityti jį pusę dienos. Didelį ne tik apimtimi, bet ir kokybe. Tokį, kuriame būtų labai trumpai apžvelgta, kas nutiko per savaitę, kuriame toliau būtų kompetentingos nuomonės. Ne tokios kaip tokių „ekspertų“: „kita ketvirtį akcijų rinkos gali pakilti iki 10% arba nukristi iki 6%“, neišsakant jokių priežasčių ir kuo remiamasi, bet tikrai kompetentingos. Šeštadienio numeris turėtų pateikti tokią informaciją, kurios dirbantys žmonės neturi laiko gaudyti kiekvieną dieną patys, tačiau ši informacija yra būtina jų sėkmingo verslo plėtotei ir jas tiesiog privaloma žinoti. Gal būt jame galėtų būti straipsniai iš užsienio laikraščių, nes dažnai norisi sužinoti ir kitą nuomonę.

Taigi tokie mano pasiūlymai. Nelabai tikiu, kad jie bus įgyvendinti, nes viską keisti kainuoja, bet gal kokių nors idėjų kils.