Dar kartą apie autorių teises

Šiuo metu autorių teisių tema žiniasklaidoje yra labai plačiai aptarinėjama. Dar kart pasisakysiu ir aš.

Autorių teisių pažeidinėjimas yra blogis. Išties. Kažkas kuria, įdeda savo lėšas, darbą, fantaziją, bet negauna atlygio pinigine išraiška. Net nebūtinai pinigine, kartais negauni ir moralinio pasitenkinimo, jei kažkas tavo darbą naudoja be leidimo. Kūrėjui tai nėra labai malonu, netgi kyla šioks toks subruzdimas tarp tinklaraštininkų jei kas nors bando pasisavinti jų sukurtą turinį. Tas pats ir su LANVA. Suprantu ir žmones, kuriems LANVA veiksmai nepatinka, tačiau jie tik dirba savo darbą (nors tokio termino, “kaip viešieji ryšiai“ tikriausiai nelabai žino) – atstovauja tam tikrų kompanijų interesus ir tiek. LANVA gaudo, grasina, interneto vartotojai pyksta, abi pusės jaučiasi teisios, tačiau tai ne didžiausia bėda, ir ne visuomenės nesupratingumas, autorių teisių negerbimas, o tiesiog tai, kad dažniausiai nesuteikiama jokių kokybiškų ir pigių alternatyvų. Bandoma prakišti mano manymu neteisėtas įstatymo pataisas, naujus kompensacinius mechanizmus, stengiantis legalizuotai ištraukti pinigų, visiškai neišsprendžiant (ir net nebandant) problemos.

Programinė įranga

Kompanijų, kuriančių programinę įrangą, tvirtinimas, kad dėl piratavimo jie patiria daugiamilijardinius nuostolius visiškai neįtikina, nes dauguma “piratų“ yra fiziniai asmenys su gana ribotu biudžetu ir jei staiga nebebūtų įmanoma visiškai piratauti, jie pereitų prie pigesnių ar nemokamų alternatyvų, negu naudotųsi kelis tūkstančius dolerių kainuojančiomis programomis. Dabar jomis naudojasi, nes jos patogesnės galingesnės ir lengvai prieinamos, jei staiga jų nebeliktų didžiajai daliai vartotojų tai nesukeltų didelių problemų. Turbūt vienintelė kompanija, kuri gali jaustis nuskriausta dėl eilinių vartotojų piratavimo yra “Microsoft“, nes nemažai vartotojų naudojasi “Windows“ operacine sistema nelegaliai ir jei išnyktų nelegalios versijos, didžioji dalis “piratų“ susipirktų legalius “Windows“, nes kitokios patogios ir paprastos alternatyvos be “Mac“ nėra (“Linux“ tiesiog per daug sudėtinga paprastam vartotojui (kol kas)).  Kitas dalykas, kad išnykus piratavimui ir vartotojams perėjus prie nemokamų programų nukentėtų ir pačios kompanijos, kuriančios programinę įrangą, nes vartotojai “atprastų“ naudotis jų programomis ir jų pirkimas dar labiau kristų (žinoma, specialių programų vartojimas, gal apmažėtų, bet neišnyktų, nes yra profesionalams tiesiog nepakeičiamų programų, be kurių darbo našumas ir kokybė sumažėtų). Teko skaityti, jog “Microsoft“ dabar stengiasi užmerkti akis Kinijoje, kad pripratinti vartotojus.

Pramoginis turinys

Dėl pramoginio turinio piratavimo kyla daugiau neaiškumo, nes jis apskritai žmogui nėra būtinas ir tam tikriems produktams tiesiog nėra jokių alternatyvų – jei nori pamatyti “Matrix“, tai  niekas tau jos nepakeis. Ne paslaptis, kad didžioji dalis pramoginio turinio internete yra “nupiratauta“. Pagrindinės priežastys yra tos pačios: todėl, kad galima, paprasta ir nebaudžiama. Tačiau čia, Lietuvoje, yra ir daugiau problemų. Naujus filmus, serialus matyti, naujos muzikos klausytis, žaisti naujus žaidimus nori visi, tačiau legaliai šie produktai Lietuvoje yra sunkiai prieinami. Jeigu dabar 10% Lietuvos šeimų neužtenka pinigų maistui, tai kaip jie sau gali leisti nueiti į kino teatrą, kur bilietas kainuoja nuo 11 iki 22 Lt?  Žinoma, senesnių filmų galima išsinuomoti, nes kainos gerokai pakritusios, nors tai ir nėra labai patogu. Muzikos nemokamų alternatyvų (ir sakyčiau visai neblogų) turime. Pirmiausia galima klausytis FM radijo arba jei netenkina ten grojamas muzikos stilius, galima naudotis radijo stotimis interente, kaip, kad mano aprašytaJango“ puikiausiai veikianti Lietuvoje ir dar nemokama. Blogiausia yra tiems, kas nori muziką turėtu si savimi, nes tada jau reikėtų ją pirkti, o patogaus ir pigaus varianto pasiūlyti nelabai išeina. Su žaidimais išvis blogai. Didžiosios dalies Lietuvos šeimų ekonominė padėtis švelniai sakant yra prastoka, tai mokėti už kelių valandų pramogą vaikui (pripažinkim, kad visgi tai didžiausia auditorija) pusantro šimto litų būtų nemaža prabanga.  Dar blogiau su serialais. Žmonės “užsikabliuoja“ žiūrėti kokį nors serialą ir nori jį matyti visą ir tuomet, kada jis išleidžiamas, tačiau mūsų televizijos to negali pasiūlyti: serialai beviltiškai pasenę, jų laikas nuolatos kaitaliojamas ir dažniausiai rodomi tokiu metu, kuomet dirbantis žmogus negali sau leisti žiūrėti. “Hulu“ ar “Fox“ Lietuvoje tiesiog neveikia.  Turiu palydovinę televiziją, ar tai nors kiek pagerina mano matomo turinio kokybę? Absoliučiai ne, nes norimo turinio arba nerodo, arba jis pasenęs, nes programų tinklelis sudaromas “Rytų“ šalims, taip, kad net “Mythbusters“ negaliu matyti, kada mato pasaulis, nors už paslaugą moku.

Produktai yra, poreikis gauti pinigų taip pat, tačiau patogaus ir pagal kainą adekvataus masiniam vartotojui mechanizmo visiškai nėra.  Galbūt kai kuriuos tenkina ir dabar esanti padėti, pasikeitimai tik sumažintų jų pelną. Taigi, virtualus karas vysta toliau.

Tiesa, šiandien pasirodžiusiame “15 minučių“ straipsnyje “LANVA: interneto piratai gali būti baudžiami kalėjimu“ LANVA patreikta informacija yra kiek klaidinanti, nes pagal nurodytą Baudžiamojo kodekso straipsnį gali būti baudžiami tik tokie asmenys kaip “Skid Row“, bet ne paprasti piratai, nes jiems būtų taikoma civilinė ir administracinė atsakomybė (nebent “piratavimas“ vyksta milžiniškais mastais, tai tada būtų taikomas BK 192 str.).

Reklama

Naujas beprasmis mokestis

Šiandien pasirodė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo projektas – būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Įstatymo projekto esmė yra ta, kad apmokestins kompiuterius, kompaktinius, diskus, atminties korteles, garsajuostes ir netgi kopijavimo aparatus. Mokėjimo paskirtis kažką už kažką kompensuoti autoriams,  fonogramų gamintojams, atlikėjams etc., nes  KIEKVIENAS kompiuterį, ar kopijavimo aparatą nusipirkęs asmuo būtinai pažeis įstatymą. Vienas dalykas yra tuomet, kada Vyriausybė pasirinkusi įdomią mokesčių politiką bando užpildyti biudžetą, bet šitas įstatymo projektas neturi jokios teisinės logikos, nes apmokestinamas ir taip nelegalus dalykas. Labai primena vieną anekdotą:

Vyksta teismas ir teisiamas vyras už vagystę.

Vyras:

– Nieko aš nevogiau.

Teisėjas:

– Pas tave rado laužtuvą ir kaukę – kaip nevogei?

Vyras:

– Na gerai, tai tada teiskit dar ir už išprievartavimą.

Teisėjas :

-Tai, kad tu nieko neišprievartavai…

Vyras:

– Na ir kas, bet įrankį tai turiu…

Kad ir kiek mokiausi teisę, bet niekad nemačiau, kad būtų kompensuojama prieš padarant teisės pažeidimą. Ir apskritai, įstatymo projektas neįsipaišo į bendruosius teisės principus: arba veika yra uždraudžiama arba ji yra kompensuojama – teisių ir pareigų vienovė (kas mokėsi teisę – supras). Negalima vieniems teisinių santykių subjektams užkrauti pareigų, nesuteikiant teisių. Taigi, arba galima palikti taip kaip yra,  nusižengei>pagavo>susimokėjai, arba susimokėjai>darai ką nori.  Kaip rašo bene garsiausias Lietuvos teisės mokslininkas Alfonsas Vaišvila “Teisės teorijoje“:

Požiūris į teisę kaip į subjektinių teisių ir pareigų vienovę atskleidžia  visų asmens teisių santykinumą ir kartu pačioje teisėje atranda to santykinumo pagrindą (priežastį). Tas santykinumas ne suteikiamas iš šalies, ne savavališkai nustatomas valstybės, o išplaukia iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros, yra būtinas jos sekmuo: nėra subjektinių teisių be pareigų (išskyrus žinomas išimtis) ir nėra pareigų, kurios nesukurtų subjektinių teisių. Teisės, sakyta, atskirtos nuo pareigų, virsta privilegijomis, o pareigos, atskirtos nuo teisės – prievolėmis (pavergimu).

Ne gana to, šis įstatymas parengtas nesilaikant juridinės technikos, nes įteisintų siuntimąsi internetu (ar iš kitur):“Be kūrinio autoriaus arba kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui nekomerciniais tikslais leidžiama atgaminti teisėtai išleisto ar viešai paskelbto kūrinio egzempliorių“ (viešai paskelbtas teisėtai ar ne neturi reikšmės(disjunkcija)).

Nežinau kaip jums, bet man šis įstatymas atrodo nelogiškas ir prieštaraujantis teisei.

“Geriausios“ dalys iš įstatymo:

4 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas

7.            Kompensacinį atlyginimą šio straipsnio 4 dalyje nurodytiems teisių subjektams Vyriausybės nustatyta tvarka surenka, paskirsto ir moka Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintos autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos.

8.            Vyriausybės nustatyta tvarka 25 procentai surinkto kompensacinio atlyginimo skiriama meno kūrėjų ir kūrybinių darbuotojų socialinės apsaugos programai.

9.            Iš surinkto kompensacinio atlyginimo atskaičius šio straipsnio 9 dalyje numatytą sumą ir kolektyvinio administravimo asociacijų išlaidas kompensaciniam atlyginimui surinkti, paskirstyti bei grąžinti, likusi suma paskirstoma taip:

1)            už tuščias garso laikmenas ir įrenginius surinktos kompensacinio atlyginimo dalies 1/3 skiriama autoriams, 1/3 atlikėjams ir 1/3 fonogramų gamintojams (įskaitant transliuojančiąsias organizacijas, už jų pagamintas fonogramas);

2)            už tuščias audiovizualines laikmenas ir įrenginius surinktos kompensacinio atlyginimo dalies 1/3 skiriama autoriams, 1/3 atlikėjams ir 1/3 audiovizualinių kūrinių gamintojams (įskaitant transliuojančiąsias organizacijas, už jų pagamintus audiovizualinius kūrinius).“

.„201 straipsnis. Kūrinio atgaminimas asmeniniais tikslais reprografijos būdu

Kompensacinį atlyginimą šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems subjektams Vyriausybės nustatyta tvarka surenka, paskirsto ir moka Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtinta autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija.

8.            Vyriausybės nustatyta tvarka 25 procentai surinkto kompensacinio atlyginimo skiriama visuomenės švietimo intelektinės nuosavybės teisių klausimais ir intelektinės nuosavybės teisių gynimo programoms.

9.            Iš surinkto kompensacinio atlyginimo atskaičius šio straipsnio 8 dalyje numatytą sumą ir kolektyvinio administravimo asociacijų išlaidas kompensaciniam atlyginimui surinkti, paskirstyti bei grąžinti, likusi suma paskirstoma taip:

1)            60 procentų skiriama autoriams: 20 procentų mokslinės ir dalykinės literatūros kūrinių autoriams, 15 procentų – grožinės literatūros ir eseistikos kūrinių autoriams, 15 procentų – dailės kūrinių autoriams ir 10 procentų publicistikos kūrinių autoriams (žurnalistams);

2)            20 procentų skiriama knygų leidėjams;

3)            20 procentų skiriama periodinės spaudos leidėjams.“

TUŠČIOS GARSO IR AUDIOVIZUALINĖS LAIKMENOS IR ĮRENGINIAI, UŽ KURIUOS MOKAMAS KOMPENSACINIS ATLYGINIMAS

UŽ AUDIOVIZUALINIŲ KŪRINIŲ IR FONOGRAMOSE ĮRAŠYTŲ KŪRINIŲ ATGAMINIMĄ ASMENINIAIS TIKSLAIS IR KOMPENSACINIO ATLYGINIMO TARIFAI

TUŠČIOS LAIKMENOS KOMPENSACINIO ATLYGINIMO TARIFAS
Garsajuostės

Vaizdajuostės

Minidiskai

Visų tipų kompaktiniai diskai

(CD+R, CD+RW, CD-R, CD-RW)

Visų tipų universalieji diskai

(DVD+R, DVD+RW, DVD-R, DVD-RW, DVD RAM, HD-DVD, dvisluoksniai DVD)

Diskai „Blu-ray“

6 %

6 %

6 %

6 %

6 %

6 %

Pastaba. Kompensacinis atlyginimas, kurio dydis nustatomas procentais, skaičiuojamas nuo šiame priede numatytų Lietuvos Respublikoje parduodamų laisvoje apyvartoje esančių Lietuvos Respublikoje pagamintų ar į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtų įrenginių bei tuščių laikmenų pirmojo pardavimo Lietuvos Respublikoje kainos.
Atminties kortelės (neintegruotos):

Mažiau nei 1 GB

Nuo 1 GB iki 2 GB

Nuo 2.1 GB iki 4 GB

Nuo 4.1 GB iki 8 GB

Nuo 8.1 GB iki 16 GB

Nuo 16.1 GB iki 32 GB

Daugiau nei 32 GB

0.50 Lt

1.00 Lt

2.00 Lt

3.00 Lt

5.00 Lt

7.00 Lt

10.00 Lt

USB atmintinės:

Mažiau nei 1 GB

Nuo 1 GB iki 2 GB

Nuo 2.1 GB iki 4 GB

Nuo 4.1 GB iki 8 GB

Nuo 8.1 GB iki 16 GB

Nuo 16.1 GB iki 32 GB

Daugiau nei 32 GB

0.50 Lt

1.00 Lt

2.00 Lt

3.00 Lt

5.00 Lt

7.00 Lt

10.00 Lt

Išoriniai ir vidiniai neintegruoti asmeninių kompiuterių pastoviosios būsenos diskai (SSD) ir standieji diskai (HDD)

Iki 250 GB

Nuo 250.1 GB iki 500 GB

Nuo 500.1 GB iki 1 TB

Daugiau nei 1 TB

5.00 Lt

8.00 L

10.00 Lt

15.00 Lt

Pastaba. Kompensacinis atlyginimas turi būti mokamas už asmeniniams kompiuteriams paprastai naudojamus išorinius ir vidinius neintegruotus kompiuterių pastoviosios būsenos diskus (SSD) ir standžiuosius diskus (HDD) su IDE, PATA ir SATA sąsajomis, išskyrus didesnius kaip 2.5 colio SATA sąsajų diskus.

Kompensacinis atlyginimas neturi būti mokamas už asmeninių kompiuterių pastoviosios būsenos diskus (SSD) ir standžiuosius diskus (HDD), kurie yra integruoti į asmeninį kompiuterį pardavimo metu.

Kompensacinis atlyginimas taip pat neturi būti mokamas už tarnybinėms stotims, duomenų masyvams ir pan. profesionalioms techninėms reikmėms paprastai naudojamus kompiuterių standžiuosius diskus (HDD) su SCSI, iSCSI, SAS, FC, SATA, FATA sąsajomis, išskyrus ne didesnius kaip 2.5 colio SATA sąsajų diskus.

ĮRENGINIAI
Skaitmeniniai ir analoginiai garso ir vaizdo leistuvai su atminties įtaisu bei garso ir vaizdo įrašymo funkcija

(garsajuosčių, vaizdajuosčių leistuvai, CD, DVD, HD-DVD, diskų „Blu–ray“ leistuvai, namų kino sistemos, muzikos centrai, magnetolos, automobilinės magnetolos, radijo imtuvai, MP3 leistuvai, MP4 leistuvai, HD media leistuvai, ir kiti leistuvai)

Mobilieji telefonai su atminties įtaisu bei garso ir vaizdo įrašymo funkcija

Televizoriai su atminties įtaisu bei garso ir vaizdo įrašymo funkcija

TV imtuvai (priedeliai) su atminties įtaisu bei garso ir vaizdo įrašymo funkcija

Mažiau nei 1 GB

Nuo 1 GB iki 2 GB

Nuo 2.1 GB iki 8 GB

Nuo 8.1 GB iki 32 GB

Nuo 32.1 GB iki 250 GB

Nuo 250.1 GB iki 500 GB

Nuo 500.1 GB iki 750 GB

Nuo 750.1 GB iki 1 TB

Daugiau nei 1 TB

Asmeniniai kompiuteriai

1.50 Lt

3.50 Lt

5.00 Lt

15.00  Lt

20.00 Lt

25.00 Lt

30.00 Lt

35.00 Lt

40.00 Lt

20.00 Lt

17 straipsnis. Įstatymo papildymas 2 priedu

Papildyti Įstatymą nauju 2 priedu:

„Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo

2 priedas

REPROGRAFIJOS ĮRENGINIAI, UŽ KURIUOS MOKAMAS KOMPENSACINIS ATLYGINIMAS UŽ KŪRINIŲ ATGAMINIMĄ IR KOMPENSACINIO ATLYGINIMO TARIFAI

ĮRENGINIAI ĮRENGINIO SPARTA KOMPENSACINIO ATLYGINIMO TARIFAS
Nespalviniai kopijuokliai 1.8–2.00 %
Mažos spartos

(nuo 12 iki 23 kopijų per minutę)

1.8 %
Vidutinės spartos

(nuo 24 iki 45 kopijų per minutę)

1.9 %
Didelės spartos

(nuo 46 iki 90 kopijų per minutę)

2.00 %
Spalviniai kopijuokliai 2.7–3.00 %
Mažos spartos

(nuo 12 iki 23 kopijų per minutę)

2.7 %
Vidutinės spartos

(nuo 24 iki 45 kopijų per minutę)

2.85 %
Didelis galingumas

(nuo 46 iki 90 kopijų per minutę)

3.00 %
Nespalviniai daugiafunkciniai kopijuokliai 0.6–0.7 %
Mažos spartos

(nuo 12 iki 23 kopijų per minutę)

0.6 %
Vidutinės spartos

(nuo 24 iki 45 kopijų per minutę)

0.65 %
Didelės spartos

(nuo 46 iki 90 kopijų per minutę)

0.7 %
Spalviniai daugiafunkciniai kopijuokliai 0.9–1.00 %
Mažos spartos

(nuo 12 iki 23 kopijų per minutę)

0.9 %
Vidutinės spartos

(nuo 24 iki 45 kopijų per minutę)

0.95 %
Didelės spartos

(nuo 46 iki 90 kopijų per minutę)

1.00 %
Pastaba. Kompensacinio atlyginimo tarifas nustatomas procentais nuo šiame priede numatytų Lietuvos Respublikoje parduodamų laisvoje apyvartoje esančių Lietuvos Respublikoje pagamintų ar į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtų reprografijos įrenginių bei tuščių laikmenų pirmojo pardavimo Lietuvos Respublikoje kainos.

Google pranešimas (gal kam nors bus įdomu)

p1010367

Šaltinis “Lietuvos Rytas“

Sandorio (sutarties) negaliojimas. I dalis. Niekiniai sandoriai.

junniewhatever.deviantart.com Kad ir kiek vilką bešertum, vis tiek į mišką žiūri. Tas pats ir man – nors ir atostogos, negaliu atsitraukt nuo studijų dalyko. Kadangi nieko patraukiančio akį, kas būtų įdomu skaitytojams, mano pasaulėlyje šiuo metu nevyksta, nusprendžiau parašyti apie negaliojančias sutartis. Jau kažkada rašiau kaip apginti savo vartotojo teises, dabar pakalbėsiu kita tema.

Pradžiai trumpas pastebėjimas: civilinėje teisėje sandoriai apima sutartis (tai yra platesnė sąvoka negu sutartis), todėl jei ieškosit ko nors Civiliniame kodekse ieškokit ne sutarties, o sandorio.

Negaliojantys sandoriai skirstomi į dvi dalis: niekiniai ir nuginčijami. Nors jie abu negalioja, tačiau, gali skirtis įrodinėjimas. Niekiniai sandoriai  yra iš esmės kuo nors ydingi, pažeidžiantys imperatyvias teisės normas, todėl laikoma, kad toks sandoris niekada nebuvo sudarytas. Niekiniais sandoriais laikomi:

Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoris. Paaiškinsiu pavyzdžiu: jei susitarėte iš kaimyno nusipirkti jo kepenis, sumokate, o jis, bjaurybė, jų neatiduoda, negalėsite kreiptis į teismą, kad priverstinai jas išpjautų ir atiduotų jums – Lietuvoje negalima prekiauti žmogaus kūno organais, tai pažeidžia imperatyvias įstatymo normas, todėl toks sandoris negalimas, t.y. niekinis.

Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris. Viena įdomesnių įstatymo normų, nes labai sunku apibrėžt, kas yra gera moralė. Tai yra vertinamasis kriterijus ir vieną dieną teismui argumentai, kodėl yra taip, o ne kitaip gali “sueiti”, o kitą jau ne. Vienas pavyzdžių yra Aukščiausiojo teismo nutartis 3K-3-271/2007, kurioje išaiškinta, kad toks sandoris, kurį sudarė šalys, žinodamos, kad dėl jo įmonė nebegalės vykdyti tolesnės veiklos ir bankrutuos, prieštarauja gerai moralei. Su viešąja tvarka kiek paprasčiau: negali sudaryti sutarties, kad pralaimėjęs lažybas draugas be kelnių apibėgs aplink Katedros aikštę.

Tariamas sandoris, tai formalus sandoris, kuriuo iš esmės nesiekiama pakeisti realiai egzistuojančių teisinių santykių. Pavyzdžiui, jei žinai, kad gresia turto konfiskacija, suorganizuoji greituoju būdu turto pardavimą savo bobutei, kuri nei matys to turto, nei tu pinigų, bus laikomas niekiniu.

Apsimestinis sandoris yra tuomet, kada forma neatitinka jo turinio. Pavyzdžiui parduodat Gedimino pilį už 10Lt, taip siekdami išvengti mokesčių.

Sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymų reikalaujamos notarinės formos. Kai kuriuos sudarytus sandorius būtinai tvirtinti turi notaras. Tai reikalinga ne tam, kad notarai turėtų iš ko gyventi, bet tam, kad būtų geriau apsaugoti žmonių bei visuomenės interesai. Notaras turi tvirtinti pačius svarbiausius sandorius – kai kuriems įgaliojimams (bet ne visiems! CK 2.138), nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartys, vedybų sutartys etc. Tai apsaugo, pavyzdžiui nuo kaimyno Broniaus, kuris paprašo autografo ant kažkokių popierių, o kitą rytą ateina ir krapšto jus iš namų.

Tiek pradžiai.

Valstybinis informavimo portalas

Messenger_by_zackgol

zackgol.deviantart.com

Ne, deja, tokio dar nėra. Bet sugalvojau idėją, kuri žmogui Lietuvoje pasitarnautų. Gal kartą ar porą gyvenime, tačiau pasitarnautų.

Besiruošdamas egzaminui, skaičiau apie teismo pranešimus (tesimo pranešimas, tai yra toks dokumentas, kuris jus informuoja pavyzdžiui apie tai, kad jūs patapote atsakovu teisminiame procese). Esmė ta, kad nors ir yra įtvirtinta gan efektyvi jų pristatymo tvarka (atneša registruotu laišku, kartais tai daro antstolis, pranešimas laikraštyje), tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ne visada gali jo sulaukt. Tarkim nemaža piliečių dalis yra išvykę į užsienį ir todėl negaus registruoto laiško, juo labiau neskaitys vietinių laikraščių pranešimų skilties. Negavę pranešimo, nežinosit kad vyksta teismo posėdis ir todėl normaliai negalėsite apginti savo interesų. Visokių panašių situacijų gali būti ne tik su teismais, bet ir su kitomis institucijomis, pavyzdžiui mokesčių inspekcija tai galėtų praneši apie įsiskolinimus, savivaldybė apie kaimynystėje ketinamą statyti statinį, kuris palaidos jūsų teisę į saulės šviesą. Juk nesinorėtų apie tokius įvykius sužinoti pavėlavus?

Taigi, mano idėja tokia. Nemažai žmonių Lietuvoje naudojasi internetu, taip pat ir elektroniniu paštu. Kad nereikėtų daryti taip, galėtų tokius oficialius pranešimus, kurie domintų konkretų Lietuvos pilietį, be numatytų įstatymuose priemonių, siųsti ir į elektroninio pašto dėžutę. Vyriausybė sukurtų interneto portalą, kuriame asmuo galėtų užsiregistruoti ir nurodyti savo asmens duomenis, telefono numerį, paštą, realią gyvenamąja vietą ir jei kas nors nutinka, SMS pranešimu gaunate kažką panašaus: “Laba diena, jums <<Vardas Pavardė>> yra iškelta baudžiamoji byla pagal BK 129str. 1 dalį. Detalesnė informacija jums yra atsiųsta elektroniniu paštu. Linkime geros dienos. Vyriausybės informavimo tarnyba.”

Visos institucijos turėtų prieigą prie šių duomenų ir galėtų efektyviai informuoti asmenis apie jiems svarbius įvykius.

Ką manote?

Šiek tiek teisės pasvarstymų

Nors labiau domiuosi civiline teise, tačiau aktualijos privertė pažvelgti ir į baudžiamąją.

Šiandien per žinias išgirdau, kad Lietuvoje išaugo smurtinių nusikaltimų skaičius. Pasirodo, kad pablogėjus pasaulinei ekonomikos situacijai, į Lietuvą grįžta emigravę nusikaltėliai bei nusikaltimus gausiai pradėjo daryti nepilnamečiai. Nusikaltimus jie darė ir anksčiau, tiesiog išvykus tėvams dirbti į užsienį, vaikų išvis niekas neprižiūrėjo, todėl nemaža dalis jų pasuko nusikalstamumo keliu.

Kaip sakė vienas žmogus, besisukiojantis teisėsaugos pasaulyje, padėtis policijos suvestinėse yra žymiai geresnė negu tikrovėje. O net ir suvestinėje ji atrodo nekaip – per 2007 metus buvo įregistruota 73 741 nusikalstamos veikos (2 185 nusikalstamos veikos 100 000 gyventojų), taigi maždaug kas penkiasdešimtas žmogus nukentėjo nuo nusikaltimų vien per 2007 metus, o nusikaltimų skaičius vis auga (Statistikos departamento duomenys). Man net nereikia ieškoti toli pavyzdžių: per porą mėnesių buvo apvogti beveik visi gatvės, kurioje gyvenu, namai. Nekaltinu policijos, kad jie nė neapklausė kaimynų ar ką nors matė, nepadidino patruliavimo toje vietoje – policija neturi nei lėšų, nei pareigūnų, nei, svarbiausia, noro tirti šiuos nusikaltimus. O kodėl pareigūnai neturi noro tirti “smulkius” nusikaltimus, visiškai suprantu: jei ir pagautų nusikaltėlius, rezultatas būtų minimalus – teismas skirtų mažas bausmes, gal būt net paleistų lygtinai. Tai kokia prasmė gaudyt nusikaltėlius. Panašiai rašo ir žiniasklaida. Kažkada Lietuvos ryte skaičiau, kad net narkotikų prekeiviai, pagauti su įkalčiais, paleidžiami teismo salėje.

Kodėl taip yra (jei atmesime korumpuotus teisėjus ir pareigūnus)?

Dėl visko kalta mūsų Konstitucija bei laikotarpis, kuomet buvo atkurta valstybė. Sugriuvus okupacinei Sovietų Sąjungai, mes kūrėme valstybę ant vakarietiškų teisės pamatų. Mūsų konstitucija priklauso IV kartos konstitucijoms, o tai reiškia, kad ji užtikrina aukščiausią žmogaus teisių užtikrinimo lygmenį. Beveik visi mūsų pagrindiniai įstatymai sukurti remiantis įvairiomis tarptautinėmis sutartimis, deklaracijomis, konvencijomis. Visa tai yra išties gerai, nes neturėti, ar neturėti kai kurių, teisių yra labai nekas. Kad šios teisės būtų įtvirtintos ir jų būtų laikomasi žmonijai prireikė tūkstančių civilizacijos metų, o kai kur pasaulyje net ir šiuo metu jų nėra laikomasi. Tai didi žmonijos pasiekimas. Kad ir žodžio laisvė – jei nebūtų ji įtvirtinta Lietuvoje, gal nebūtų ir šio blogo. Tai kas blogai?  Blogai yra tai, kad mes per daug įsijautėme į žmogaus teisių užtikrinimą ir dabar vienų asmenų teisės yra užtikrinamos geriau negu kitų. Pavyzdžiui teisiškai mes esame lygūs, tačiau jei aš  ateinu į jūsų namus ir jus tiesiog nužudau, mes nebeesame lygūs (neskaitant, kad jūs jau mirę) – jūsų gyvybė pasidaro verta lygiai dešimt metų mano gyvenimo (Remiantis statistika, 7,4% tikėtinos gyvenimo trukmės). Taigi, teorinė lygybė išgaruoja. Universitete makabriškai juokaudavome, kad realiai norint gauti maksimalią bausmę reikia mažiausiai išžudyti visą kaimą. Žinoma įkalinimo trukmė gali sutrumpėti – gali būti įvairiausių priežasčių. Mūsų baudžiamosios teisės doktrinoje išnyko bausmės paskirties samprata (paprastai tariant, teorijoje yra tokios: apsauga, atpildas,teisingumas, perauklėjimas ir prevencija). Nusikaltimo auka nori atpildo, visuomenė apsaugos nuo nusikaltimų ateityje, bet visi supranta, kad nusikaltėlį mūsų visuomenėje perauklėti yra utopija. Net jei ir koks vienas perauklėjamas, tai visumos nekeičia.

Problemą trumpai apžvelgiau, kokie mano siūlymai?

Pirmiausia nustatyti bausmės tikslą – visuomenės apsauga. Antra ir visų svarbiausia paprastas sprendimas  – nusikaltėlis negali terorizuoti visuomenės padarydamas dešimtis ar šimtus nusikaltimų, per savo “karjerą”. Jau anksčiau rašiau apie JAV taikomą “Three strikes law”. Jo esmė paprasta. Už pirmą nusikaltimą nusikaltėlis yra atleidžiamas (išskyrus sunkius nusikaltimus) – taip dabar turime ir čia, Lietuvoje. Už antrąjį gauna tiek, kiek priklauso, o už trečiąjį iki gyvos galvos arba labai ilgai. Kodėl tai gerai? Nes beveik visus nusikaltimus padaro tie patys asmenys – jų “darbas” yra nusikalsti – todėl jie yra tiesiog išmetami iš visuomenės, kaip jai kenkiantys. Bet ar teisinga sodinti už pavyzdžiui vagystę iki gyvos galvos? Viena vagystė – klaida, dvi – visko pasitaiko, trys – jau įprotis. Asmuo parodo, kad yra asocialus ir žalingas visuomenei, nepaiso jos nusistatytų normų, todėl jį reikia izoliuoti. Kai kurie jūsų pagalvos: “kodėl aš jį turėsiu visą gyvenimą išlaikyti?” Na jau geriau aš jam nuo savęs kas mėnesį primesiu po 100Lt, negu jis pats ateis, duos galvon ir pats pasiims daug daugiau. Kalifornijos praktika parodo, kad tai veikia: sunkių nusikaltimų skaičius sumažėjo 22-34%. Nemažai ir kuo toliau tuo mažėja.

Kaip manot, ar toks sprendimas tiktų mums?

Kaip IBM siuntė n][ Topo Centrą

Kas skaitote mano blogą, turbūt žinote, kad prieš kažkiek laiko maniškis Lenovo susipyko su savimi ir pradėjo nenormaliai krautis. Kadangi esu šioks toks teisininkas, peržiūrėjau Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą ir Ūkio ministro įsakymą dėl daiktų grąžinimo taisyklių. Ten rašo, kad jei man yra parduota nekokybiška prekė, turiu teisę:

 

  • pakeisti netinkamos kokybės prekę tinkamos kokybės preke;
  • atitinkamai sumažinti prekės kainą;
  • per protingą terminą neatlygintinai pašalinti prekės trūkumus;
  • atlyginti prekės trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus trūkumus pašalino vartotojas pats ar trečiųjų asmenų padedamas;
  •  vienašališkai nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir pareikalauti grąžinti už prekę sumokėtus pinigus.
Ką gi, pasirinkau paskutinįjį variantą – nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį (jiem kompas, man pinigai). Savaitgalį nuvykstu į “Topo centrą“ ir man informacijoje paaiškina, kad jų servisas savaitgaliais nedirba (WTF   – man serviso nereikia, aš kompo neremontuosiu, man reikia tik pinigų. Jei galiu su jais sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį savaitgaliais, tai kodėl negaliu nutraukti? Tskant, nesilaikom įstatymo) Na nieko nepadarysi. Gerai, kad konsultantas pasiūlo nuvykti į “IBM“ ir patikrinti, kas ten negerai (WTF  – kodėl aš, klientas, turiu kur nors važiuoti? Šitas reikalavimas grynai iš oro nupaišytas, bet visgi, kaip paaiškėjo vėliau, gerai, kad nuvažiavau). IBM iš manęs vakare maloniai paima kompą ir kitos dienos ryte skambina, kad jau galiu atsiimti. Nuvykus į IBM, ateina technikas ir paaiškina, kad kompui kažkas neaiškaus – lyg ir viskas gerai, bet neveikia (Kažkas blogai su visa serija. Iš JAV man Lenovo technikas parašė, kad šiuo metu ardo kompą ir absoliučiai neraukia, kas jam gali būt). Išrašo raštą, kad nustatytas pagrindinės plokštės maitinimo kažkas. Nuvarau į “Topo Centrą“, ten man vadybininkas sako rašyk raštą. Parašau, kad reikalauju nutraukti sutartį. Jis iš manęs paima kompą ir sako, kad po 10 dienų paskambinsim. Man žabtai atvepo – iš kur tos dešimt dienų? Jis ramiu veidu – “įstatymas man tai leidžia“. WTF? Ištraukiu įstatymą: “parodykit“. Jis paima įstatymą, pavarto, ir nueina prie savo stalo.
 -Per tris dienas duosim žinot.
– WTF???!!!
– Nieko negaliu padėt, tokia tvarka. 
– Kvieskit direktorių.
– Pietauja ( 14.10 – neblogas direktorius)
Sakau, kad niekur neisiu, kol negrąžinsit pinigų. Susitariam, kad jis per valandą susiskambins su “Lenovo“ ir išsiaiškins kame bėdos. Ok, nueinu į “Rimi“ apsipirkti. Po valandos ateinu vėl, o jis ramiu veidu – trys dienos. Ką gi, rašom raštą Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai. Vadybinkas:
– rašykit, per dešimt dienų apsvarstysim ir tada darykit ką norit.
-ne dešimt dienų dienų, o per tris jūs, kartoju, jūs turėsit kreiptis dėl ekspertizės į inspekciją, jei ne, jum pzd(sorry, bet nebeišlaikė nervai) administracine tvarka.
Gerai, kad servise tuo metu buvo ir direktorius. Jis priėjo ir normaliau išsiklausinėjo, kas, kodėl ir kaip. Sako, vadybininkui:
– paskambinai “Lenovo“?
– nea, mailą parašiau.
-na ir ką?
– neatrašo.
-tai skambink! (Vadybinkas muistosi ir bėga nuo telefono)
Po kiek laiko paskambina. 
– Na sakė, kad sugedęs maitinimo adapteris ir wireless.
Stovim apšalę su direktorium jau – prie ko čia wireless ir adapteris, jei kompas nesikrauna (šiaip wireless ir adapteris veikia kuo puikiausiai)?
-Ką žinau. Jum čia “IBM’e“ labai neaiškiai parašė ar gedimas ne mažareikšmis (Civilinis Kodeksas numato, kad jei gedimas mažareikšmis negalima nutraukti pirkimo-pardavimo sutarties). 
Tada dar pusvalandis aiškinimosi, kad kompiuteris neįsijungia ir tai nemažareikšmis. Jie man pradėjo aiškinti, kad jei priims kompą atgal, bus sunku tartis su “Lenovo“, tipo nepriims, juolab, kad niekad jokių reikalų neturėjo su Lenovo – pirmas sugedęs “Lenovo“ pas juos (paglostė savimeilę 🙂 ). Aš jiems į dantis įstatymą – “koks mano reikalas, kad jūs su “Lenovo“  nesusitarsit?“.  Po kokio pusvalandžio išsiaiškinom, kad jiems reikia serviso rašto, kad gedimas ne mažareikšmis. Tris kartus perklausiau ar tikrai to užteks ir nulėkiau į “IBM“. Viską pradžio išaiškinau administratoriai, ši nedelsiant atsiuntė techniką, kurio pirmi žodžiai po “Sveiki, kas nutiko?“ buvo:
– Siųskit, n<..> tą “Topo centrą“! (Taip tikrai ir sakė!)
Nedelsiant parašė, kad gedimas “kritinis (nemažareikšmis)“ ir dar antspaudą uždėjo (viskas užtruko, kokias dvi minutes). Tuomet atgal į “Topo centrą“. Vadybininkas aiškiai tikrai nesitikėjo, kad tokį raštą gausiu, skambina direktoriui ir klausia ar galim atiduot pinigus. Direktorius sutiko ir tuomet pinigus atgavau…
Ką čia parašiau, tai gal tik koks dešimt procentų to kas vyko, nes į “Topo Centrą“ atvykau apie pusę antros, išvykau pusę šešių.
Aš tiek laiko užtrukau, nors ir žinojau savo teises, tačiau ten sutikau žmonių, kuriuos maustė kaip reikia (Pora nusipirko kažkokią “Nokia“ su navigaciją, pasirodo tos navigacijos net nėra. Tuomet juos siuntė kažkur, o jiems grįžus  dar kažkur. Moteris su sugedusiu spausdintuvu sakėsi ateinanti trečią kartą ir nieko jai gero nepadarė. Žmogus, kurio pelytės remontas užtruks “dvi savaites geriausiu atveju, bet greičiausiai ilgiau“)
  • Esmė ta, kad yra gerai turėti eksperto raštą. Jei yra eksperto raštas, jie nebelabai gali padaryti.
  • Jei jums kažkoks prietaisas nieko nerodo, jokiu būdu nereikalaukite taisyti, o reikalaukite pinigų. Tai jums padės staupyti laiko ir pinigų. Jei sako, kad: “matom, kad sugedęs, galit remontuot, bet pinigų neatiduosim“. Pasiūlykit kreiptis į Valstybinei ne maisto produktų inspekciją ir pradėkit rašyt raštą dėl ekspertizės. Jei ir tada nesusipras, tuomet įteikite ir pareikalaukite kopijos su firmos atstovo parašu ar išrašo, kad jie gavo reiklalavimą kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją. Ir priminkite jiems, kad jie dabar PRIVALOMA tvarka turi kreiptis per tris darbo dienas į inspekciją ir informuoti jus. Inspekcija myli vartotojus ir greičiausiai ekspertizė bus jūsų naudai. Jei jie nesikreips į inspekciją, kreipsitės Jūs ir tuomet jie rūkys, oj kaip rūkys (dėl to kaip įrodymo reikia kopijos su parašu).
Dabar daugiau nesugalvoju, ką patart, nes galva dar ūžia nuo pokalbio su “Topo centru“. Jei kam kyla klausimų – kreipkitės, kiek galėsiu, patarsiu.