Naujasis Microsoft Live Messenger – Skype žudikas?

Pamenu prieš keletą metų “Microsoft Live Messenger“ (tada ji dar vadinosi “MSN Messenger“) buvo pati populiariausia IM programa, tačiau pasirodė greitesnis bei patogesnis “Skype“ ir visi pradėjo naudotis tik juo, “Skype“ netgi tapo bendriniu žodžiu apibūdinti IM programą, o “Microsoft“ kūrinys labai sumenko ir jo naudojimasis netgi erzino. “Microsoft padarė nemažai pokyčių savo programose bei interneto tarnybose: sutvarkė “Live“ puslapį, sukūrė jaują paiešką “Bing (nors Lietuvoje ji praktiškai bevertė),  perdarė “Hotmail“ ir netgi sukūrė padorius “Windows“  ir dabar  “Microsoft“ nusprendė atgauti internetinių pokalbių programų karaliaus titulą pristatydama naująjį “Microsoft Live Messenger“. Pakeitimų daug, netgi labai daug (net nesitikėkit, kad mėginsiu juos aprašyti, bet pokalbių programų funkcijų palyginimas yra čia), tačiau ar jiems pavyks atgaivinti merdėjančią programą? Ar blizgučiai neužgoš programos esmės ir nepradės erzinti? Palauksi ir pamatysim. Jei norit sužinoti daugiau užeikit į naujojo “Microsoft Live Messenger“ oficialų puslapį arba laukit Beta versijos.




Antanas Mockus

Šiandien “15  minučių“ pranešė, kad lietuvių kilmės kandidatas į Kolumbijos prezidento postą Antanas Mockus tapo favoritu. Džiugu girdėti, kad kažkas, turintis ryšių su Lietuva, gali užimti vadovaujančias pareigas 43 milijonus gyventojų turinčioje valstybėje. Naudos, gal ir negausim, bet vistiek smagu (nors komentatoriai prognozuoja kokaino pigimą).

Tačiau įdomiausias pats kandidatas: Aurelijus Rutenis Antanas Mockus Šivickas. Pakankamai kontroversiška asmenybė: filmuojasi socialinėse reklamose , rodo studentams užakalį (daugiau apžvelgia “15 minučių bei “Wikipedia“) ir panašiai. Tačiau nors ir keisti bei netikėti jo sprendimai davė apčiuopiamos naudos: skatindamas žmonių socialiai, jis sugebėjo 40% sumažinti vandens suvartojimą, subūrė žmones į bendruomenės saugumo grupes ir sumažino žmogžudysčių skaičių net 70%, eismo įvykiuose žuvusiųjų skaičius nukrito daugiau nei 50%. Įspūdingi, tiesiog  nerealūs skaičiai. Ispaniškai nelabai moku, tai tokia informacija sugaudyta anglų kalba.

Ir norom nenorom pradedi lyginti su Lietuvos politikais… Vieno daugtaškio čia tikrai neužteks, tai pridedu dar du … …. Jokios charizmos, jokio skaitymosi su visuomene, rinkėjas įdomus pasidaro tik likus mėnesiui iki rinkimų .

Jei valdžia nuobodi, tai tos charizmos nepridėsi, jokiais būdais, bet nors kiek nors viešumo būtų galima. Aš suprantu, kad politikai visuomenę laiko nieko vertais idiotais (nors iš dalies patys kalti, kad taip išsirenkam), tačiau būtų įdomu būtų sužinoti kodėl daromi vieni sprendimai, o ne kiti, kai kuriuos projektus galėtų įgyvendinti ir pati visuomenė, jei jai kas leistų žinoti. Vienintelis politikas bendraujantis su visuomene yra A. Zuokas rašantis savo tinklaraštį. Vienintelis… Jei kas reiškiasi dar, tai apie tokius tiesiog negirdėjau.

Nors čia ne politikų bėda, čia rinkėjų, kurie renka tą, ką renka.

Tikiuosi, kad per ateinančius rinkimus likę pora milijonų (tikslesnius duomenis pateiks visuotinis surašymas) reikalaus daugiau nei dabar. O dabar belieka sekti įvykius už Atlanto ir tikėtis įdomios rinkimų kampanijos.

Apple strategija

Niekad nesuprasdavau visuotinio garbinimo tų žmonių, kuriems pasisekė jų karjeros, tačiau Steve Jobs sugalvojo išties genialią strategiją, kuri užtikrina nesibaigiančią užsakimų jūrą.

“Microsoft“ išleisdama naują produktą turi jį suderinti su tūkstančiais kitų produktų, jų versijų, galimų modifikacijų, todėl daro viską, kad viskas išeitų kuo geriau, nes kuo toliau, tuo labiau susiduria su milžiniška konkurenciją ir reikia išlaikyti lyderio vaidmenį,  o “Apple“ turi savo fantastiškai išreklamuotą ženklą ir praktiškai neturi konkurencijos (taip, turi, bet tam tikrose srityse yra “Apple“ ir yra “visa kita“). “Apple“ gali leisti sau išleisti gerus, gražius, patogius, bet ne puikius produktus ir tai gali daryti sąmoningai, kol dar nėra artimų konkurentų. Šiek tiek sekiau “IPad“ “revoliuciją“. Geras ne tiek produktas, kiek jo pateikimas, nes revoliucijos ten tikrai jokios nebuvo. Pats produktas “IPad“ patogus, “naudojamas“, bet nėra įdealus: nepalaiko “Flash“, nepalaiko 3G, nėra kameros ir t.t. Bet žmonės jį tikrai pirko ir dideliais kiekiais. Pirma fazė baigta ir prasidės nauja fazė: pavyzdžiui įdės 3G ir kamerą ir ne dėl to, kad buvo techniškai neįmanoma to padaryti pirmajam modeliui , bet todėl, kad komerciškai to neapsimokėjo žiūrint į ateitį. Pirkėjo psichologija paprasta: jei turiu gerą daiktą, kuris patenkina mano visus norus (ar įsivaizduojamus norus) man kito nereikia, bet jei turiu vidutinišką produktą (pripažinkit, kad “IPad“ toks) , tai gal būt ir norėsis atnaujinti, ypač jei be didelių problemų gali tai sau leisti.  Pavyzdžiui aš turiu “Lenovo ThinkPad SL500“ – puikus produktas (žinoma su keliais minusais, bet vistiek puikus) ir jis visiškai patenkina mano kuklius poreikius ir man nereikia kito produkto, tačiau jei kompiuteris neturėtų USB jungčių (taip kaip neturi “IPad“), tai gal ir atsirastų svarstymai atnaujinti, nes poreikis būtų. Tokį žmonių mastymą ir išnaudoja “Apple“  ir tai yra genialu: vieniems reikia, kiti duoda, nors ir ne visuomet tai ko nori.

Steve Jobs sukūrė pakankamai genialią strategiją kaip skurti unikalios prekės įvaizdį ir jį išnaudoti

“Facebook“ bandymas privatizuoti internetą

“CNN“ perskaičiau straipsnį apie naujas “Facebook““ ypatybes. Straipsnio esmė tokia, kad visame internete paplis “Like“  mygtukai, kuriuos paspaudus, tau patikęs straipsnis atsidurs “Facebook“ ir jį matys visi tavo draugai.

Aktyvumo tikrai “Facebook“ padidės, kūrėjai netgi tikisi, kad žmonės suras visa kas jiems įdomu vienoje svetainėje – jei įdomu tavo draugams, įdomu ir tau. Nė velnio! Mano draugai, kolegos, pažįstami, turi labai skirtingų pomėgių, jų interesai daug kuo skiriasi nuo maniškių. Pradžioje buvo smagu pamatyti ką siūlo draugai, ką jie daro, žaidžia, bet dabar tai visiškai nusibodo – nebeįdomu! “Facebook“ primena mokyklos sporto salę, kurioje šimtas žmonių, kurie vienas kitą pažįsta, užsiima daugybe sporto šakų ir vienas kitam tiesiog trukdo. Naujienų apie pažįstamus žmones visuomet smagu išgirsti, tačiau kiek procentų jie šiandien laimingi pagal programos atsitiktinai sugeneruotus skaičius užknisa, bet jei dar prasidėtų masinis straipsnių perpostinimas, tai jau būtų visai nebeįdomu. Jei vartotojai bus protingi nenutiks nieko, bet žinant, kad paskelbti naujiena bus galima vienu pelės paspaudimu…

Facebook kūrėjai nebežinodami kuo užsiimti toliau pamiršo taisyklę keep it simple and smart ir galim turėti dar vieną puikų ir didelį projektą, kuris suvalgys pats save.

“IQ. The Economist“. Per daug “IQ“ per mažai “The Economist“

Apžvelgiant pirmąjį žurnalo numerį

Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti naujai pasirodžiusiu žurnalu Lietuvos žiniasklaidos rinkoje. Manau, kad šio mėnraščio pasirodymas taip pat privers pasitempti ir konkurentus. Žurnalui pavyko išlaikyti “The Economist“ dvasią ir tas išties džiugina. Tačiau atvertęs žurnalą supratau, kad tai išties nėra ko tikėjausi: per daug “IQ“ per mažai “The Economist“. Ir tiesą rašo, kad mėnraštyje “rinktiniai straipsniai iš “The Economist“, nes jie tikrai rinktiniai – vos keli pateko į žurnalą. Jei gerai suskaičiavau, tai iš 122 puslapių, vos 34 yra rašyti užsienio autorių. O koks gi skirtumas kas rašė? Man yra, nes lietuvių straipsnių kokybė manęs tikrai netenkina bei jų temos pasirinktos apie vien apie Lietuvos aktualijas. Apie Lietuvos reikalus galiu pasiskaityti ir kitur, o ne vieną kartą per mėnesį gaunamame žurnale (jei būtų leidžiamas kas savaitę, tuomet būtų visai kitas reikalas). Žinoma, Raimondo Kuodžio, Antano Kulikausko straipsnius visuomet malonu paskaityti, bet visa kita… Tiesiog atrodo, kad autorius gavo užduotį parašyti apie ką nors, tai ir parašė apie bet ką ir bet kaip. Pavyzdžiui interviu su Krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene: tiesa pasakius niekur kitur neesu matęs du puslapius užimančio interviu, kuriame nepateikiama jokios informacijos. Užduodami tokie elementarūs klausimai, kad į juos net nėra ką atsakyti. Apie krašto gynybą pasiskaitai KAM leidinius “Karys“, “Kardas“, bet jau iškelia problemas, galimus sprendimus, o čia atrodo, kad tik tereikėjo užpildyti vietą. Dar ne visą žurnalą perskaičiau, tačiau  labiausiai “sužavėjo“ straipsnis “Žemyn be stabdžių“. Mielai jį parodyčiau jums, bet tos nelemtos autorių teisės 🙂 . Straipsnio esmė tokia, kad Lietuvoje yra parduodama per mažai naujų automobilių ir reikėtų skatinti tą pardavimą (dėl saugumo, padidėsiančių biudžeto pajamų ir t.t). Šiuo klausimu pritariu autoriui, tačiau argumentai bei pasiūlyti sprendimo variantai privertė nusišypsoti: “… dažnai lietuviams net 15 metų senumo “Audi“ yra geriau už naują “kibirą““, “kita lietuvių savybė savybė elgtis taip, kaip visi. Jei kaimynas perka naudotą, tokį turiu rinktis ir aš“, “apmokestinti labiausiai aplinką teršiančių automobilių savininkus, sugriežtinti automobilių techninės būklės kontrolę, iš verslo šešėlio ištraukti senų automobilių pardavėjus“. Arba aš ne toj Lietuvoje gyvenu arba kažkas dar negerai. Kiek žinau lietuvis  15  metų senumo “Audi“ perka, nes elementariai neįperka jokio naujo “kibiro“, o jei gali nupirkti pora (!) metų naujesnį automobilį, tačiau jau vargiai važiuojantį – pasirinkimas aiškus. Kitas argumentas dėl kaimynų. Kuomet rinkausi pirkti automobilį kažkaip man buvo nusispjaut su kokių metų ar modeliu važinėja mano kaimynas – tiesiog turėjau tam tikrą pinigų sumą ir rinkausi geriausią variantą. Mano kaimynai ir panašios nuomonės. O problemos sprendimo būdai… Prie visų mokesčių būtų galima pridėti dar vieną – juk lietuviai liaudis turtinga. Ir taip jau netrukus degalus pardavinės vaistinėse litro talpos buteliuose, tai dar vienas mokestis pribaigtų ratuotą liaudį (Ežiukas tik pasidžiaugtų 🙂 ). Tačiau problema dar yra ir ta, kad valstybės biudžetas prarastų milžiniškas lėšas, nes verslui reikėtų naujų automobilių, dėl to didėtų prekių ir paslaugų kaina ir sumažėtų vartojimas, kai kas bankrutuotų). Vietoj skatinimo, renkamasi dabar populiariausią būdą – įvesti mokestį; man jau ir Vyriausybės naujų siūlomų ir senų naujai atrastų mokesčių per akis.

Perversti naująjį žurnalą smagu, juolab, kad ir kaina padori (4.90Lt), tačiau su kokybe reikia padirbėti. Ir smarkiai. Tikrai perversiu jį kitą mėnesį parduotuvėje ir tikrai neatsisakau jo pirkti, nes žurnalas iš esmės nėra blogas, tačiau jei naudoji tokį prekės ženklą kaip “The Economist“, tai ir turi ir siekti kokybės.

Blogeriai

Apie JDJ manifestą

Šiandien bežiūrėdamas žinias išgirdau apie Jungtinio demokratinio judėjimo manifestą. Tiesa pasakius ir apie patį judėjimą išgirdau pirmąsyk, nes esu pakankamai atitrūkęs nuo įvykių Lietuvoje. Manifeste išvardinti aštuoni punktai ir norėčiau juos aptarti:

• Pirma, įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos konstitucijos reikalavimą: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Tas tiesa, bet Lietuvoje vyksta demokratiniai rinkimai ir mes sėkmingai įgyvendiname savo teisę. Tačiau kokią išsirenkam, tokią turim ir nėra ko labai šūkauti. Žinoma, galima mėginti keisti rinkimų sistemą, bet ar to kas nors išties nori?
• Antra, sustabdyti partijų moralinio ir politinio degradavimo procesą, pirmiausia panaikinti papirkinėjimais grindžiamą rinkimų sistemą ir ryžtingai įdiegti dalyvaujamosios demokratijos principus, suteikiančius galimybę tiesiogiai įgyvendinti Tautos suverenią galią. Jei norima tiesiogiai įgyvendinti Tautos suverenitetą, galima surengti visuotinius savaitgalinius tautos suvažiavimus, kur būtų be parlamento priimami visi teisės aktai – visai kaip senovės Graikijoje. Galima net būtų balsuoti akmenukais. Jei rimčiau, galima dėl svarbių sprendimų rengti referendumus kaip Šveicarijoje, bet pirmiausia valstybė nepakeltų tokios finansinės naštos, o antra per daug nepasitikiu nepolitiškais tautiečiais, kad patikėčiau jiems daryti svarbiausius sprendimus.
• Trečia, pasiekti, kad svarbiausi valdžios institucijų sprendimai būtų pagrįsti ne jos “kišeninių” tarybų ar savo rato “ekspertų” patarimais, o nešališkai sudarytų mokslo tiriamųjų grupių nešališkomis rekomendacijomis, patikrintomis jų laisvais debatais. Aš ir to norėčiau, bet baisiai įdomu kaip tą padaryt?
• Ketvirta, sukurti sąžiningą ir efektyvią viešojo intereso apsaugos ir antimonopolinių įstatymų vykdymo kontrolės sistemą. Kaip?
• Penkta, sukurti privalomą Konstitucinio teismo sprendimų įgyvendinimo ir atsakomybės už tą įgyvendinimą tvarką. Jei atvirai, mane Austriškoji Konstitucijos priežiūros sistema (t.y. esat Konstituciniam teismui) nelabai patinka, nes Konstitucinis teismas, nebūdamas teisminės sistemos dalimi, priima labai abejotinus nutarimus ir nuolatos peržengia patikėtą kompetenciją. Ar kas nors be teisininkų yra matę Konstitucinio Teismo nutarimus? Pažiūrėkit, labai verta.
• Šešta, vietoj politinių grupuočių interesais vykdomų savivaldos imitacijų turi būti sukurta reali pačių piliečių savivalda. Eeee… kaip? Galų gale, juk turim rinkimus, patys renkamės atstovus.
• Septinta, uždara teisinės valdžios kasta turi būti paversta sąžiningai teisingumą vykdančia ir tuo valstybei tarnaujančia sistema, kontroliuojama ir prižiūrima visuomenės. Seniai yra pribrendęs laikas sukurti prisiekusiųjų teisėjų institutą. Šitas gal ir nieko punktas. Tokia sistema yra Didžiojoje Britanijoje ir yra vadinama Magistratų teismais. Jei būtų sukurtas labai (pabrėžiu: labai) geras įgyvendinimo mechanizmas, nes jei koks pusėtinas, teisingumo sistemą ištiks absoliutus krachas.
• Aštunta, paremti visuomenės ir Seimo narių grupes, reikalaujančias sukurti dekomercializuotą visuomeninį radijo ir televizijos kanalą, kuris būtų prieinamas ne tik rutininės politikos diegimui, bet ir tiems kūrybiškiems žmonėms, kurie seniai siūlo visuomenės gyvenimui ir tautos išlikimui alternatyvių sprendimų ir įgyvendintų Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo reikalavimus. Nekomentuosiu, nes nieko nenumanau.

Gal Jungtinis demokratinis judėjimas turi ir gražių tikslų, bet manifestas atrodo, kaip eilinė demagogija, siekiant patekti į Parlamentą: nurodomos idėjos, bet visiškai nesakomai kaip tai įgyvendinti. Žinoma į manifestą to nerašysi, bet kur nors mechanizmas turėtų būti nurodytas – idėjos juk vis dėl to skambios. O jei rimtai, tai ką išsirenkam, tą ir turim: nėra ko dejuot, jei prieš rinkimus gavę saldainį pabalsuojame už partijas, neturinčias net programų, o po to baisimės Seimu. Niekas už mus tos valdžios nerenka, kada pradėsim galvot, tada ir be jokių perversmų ta valdžia bus.

Google Buzz

Šiandien man įjungė “Google Buzz“. Tiesa pasakius dar nelabai žinau kaip kas veikia, tačiau į sekamų žmonių sarašus įtraukė kelis mano dėstytojus, kuriems te esu porą laiškų rašęs bei kitus žmones, kurių nė nesu akyse matęs. Turbūt ir mane įtrauks į jų sąrašus. Kyla klausimas: kam man reikia, kad tie visi žmonės žinotų ką aš veikiu ar ką įdomaus noriu pasidalinti?

Žiema

Daugiau mano fotografijų galite rasti DeviantArt

Kadangi pastaruoju metu beveik nieko neberašau – turbūt iš tingėjimo ir dėl daugybės nenuveiktų darbų- tai bent nusprendžiau parodyti kelias fotografijas

Pasiūlymai „Verslo žinioms“

Jau turbūt ne kartą minėjau, kad „Verslo Žinios“ yra vienintelis vertas skaitymo (ir prenumeravimo) dienraštis Lietuvoje. Ir ne aš vienas taip manau. Taip mano nemažai. Pavyzdžiui, pažįstamas, vienos didžiausių Lietuvos kompanijų padalinio užsienyje direktorius, kuriam tenka kelis kartus per mėnesį grįžti į Lietuvą, reikalauja, kad kaupčiau visas „Verslo žinias“ 🙂 .
Kadangi šiandien pašto dėžutėje radau prašymą užpildyti anketą, tiksliau įvertinti „Verslo žinias“, nusprendžiau pats atvirai pasiūlyti kelias idėjas, kad dienraštį padarytų patrauklesniu skaityti.

Užsienio naujienos

Pirmiausia turbūt norėtųsi daugiau naujienų. Ir daugiau iš užsienio. Tiksliau išvis pradėti rašyti apie jas. Taip, man jau nebesukelia problemų skaityti „Wall street journal“, „Financial times“ internete (nors dalis turinio yra mokama), tačiau nemažai daliai žmonių Lietuvoje anglų kalba tikrai nėra antra gimtoji. Net ir mūsų deleguotas šaunusis eurokomisaras nespindi anglų kalbos žiniomis, tai ką kalbėti apie eilinį pilietį. Jaunesnioji karta dar daugiau mažiau prisitaiko, išmoksta kalbą pagal poreikius, o senesniojo angliškai nemoka, net jei ir moka, tai nepakankamai. Net jei ir pakankamai moka, tai jiems iš esmės nepatinka skaityti internete. O tokių žinių poreikis yra. Nemažai žmonių investuoja savo pinigus, nemažas sumas, į užsienio akcijų fondus pasitikėdami tik konsultantų bei draugų nuomonėmis, nes gauti iš kitur informacijos nėra kaip, o kada pinigus atiduodi į svetimas rankas, norėtųsi žinoti kur jie keliaus. Pažįstu žmonių, kurių investuoti pinigai “sudegė“, nes besąlygiškai pasitikėjo bankų konsultantais – daug rizikos, tačiau netinkamu laiku ir netinkamose vietose, nes tiesiog neturėjo reikiamos informacijos.

Kitos naujienos

“Verslo žinios“ yra specializuotas dienraštis ir tai daro jį išskirtiniu. Jei pradėtų rašyti apie politiką, kokybė tikrai kristų, tačiau kas susiję su verslu būtų galima rašyti. Buhalterijos, komercinės teisės naujienos, svarbiausi teismų nutarimai papildytų dienraštį. Žinoma, tai spausdinti tikrai būtų nelabai protinga, nes vargu ar kaštai atsipirktų, tačiau savo portale būtų galima dėti trumputes santraukas, su nuorodomis į originalius dokumentus – jei rastum ką nors įdomaus būtų galima pasiskaityti. Buhalterijos naujienos, gal ir būtų gerai, nes nors ir pats baigęs mokesčių teisės kursą, nieko nesuprantu apie mokesčius ir kaip su jais elgtis. O dėl teisės naujienų tikrai atsirastų skaitytojų, jei dar naujienos būtų papildomos kokybiškais straipsniais, nes tikrai ne visi verslininkai turi savo teisės departamentus, o net jei ir turi, ne visada žino kada kreiptis. Paprastas pavyzdys iš mano tinklaraščio praktikos: bene populiariausias įrašas yra apie tai, kaip man teko ginti savo, kaip vartotojo teises, nes daugiau niekur nėra tokios praktinės informacijos, neskaitant kelių citatų iš įstatymų. Žinoma visai tai turėtų atrodyti gerokai profesionaliau, negu yra mano tinklaraštyje. Gal būt “Verslo žinias pradėtų skaityti platesnis ratas žmonių, žinodami, kad ten jie gali rasti profesionalios ir jiems naudingos informacijos.

Portalo atnaujinimas

Didžiausia bėda šiuo metu, kad ten nėra ką skaityti. Atėjus vieną kartą per savaitę visą informaciją peržiūri per mažiau nei 10 minučių. Ir dar ta žudanti pusę ekrano užimanti reklama. Taip, aš ir skaičiau, kad įprastinėse vietose reklamos nebėra pakankamai efektyvios, tačiau TOKIA reklama tikrai neatrodo profesionaliai ir sukelia mintis apie gyvenimo beprasmiškumą. Būtų galima tinklapį paversti portalu, kuriame žmonės galėtų rašyti savo tinklaraščius, diskutuoti gerame forume. Galų gale, ten galima būtų rasti idėjų naujiems straipsniams, bei daugeliui žmonių taptų vieta, kur ryte įjungus kompiuterį pirmiausia užeinama.

Šeštadienio numeris.

Jūs turbūt nė neįsivaizduojate, kiek mano pažįstamų žmonių šeštadienio ryte gerdami karštą kavą atsiversti didelį, išsamų kokybišką laikraštį ir ramiai skaityti jį pusę dienos. Didelį ne tik apimtimi, bet ir kokybe. Tokį, kuriame būtų labai trumpai apžvelgta, kas nutiko per savaitę, kuriame toliau būtų kompetentingos nuomonės. Ne tokios kaip tokių „ekspertų“: „kita ketvirtį akcijų rinkos gali pakilti iki 10% arba nukristi iki 6%“, neišsakant jokių priežasčių ir kuo remiamasi, bet tikrai kompetentingos. Šeštadienio numeris turėtų pateikti tokią informaciją, kurios dirbantys žmonės neturi laiko gaudyti kiekvieną dieną patys, tačiau ši informacija yra būtina jų sėkmingo verslo plėtotei ir jas tiesiog privaloma žinoti. Gal būt jame galėtų būti straipsniai iš užsienio laikraščių, nes dažnai norisi sužinoti ir kitą nuomonę.

Taigi tokie mano pasiūlymai. Nelabai tikiu, kad jie bus įgyvendinti, nes viską keisti kainuoja, bet gal kokių nors idėjų kils.