Šiek tiek teisės pasvarstymų

Nors labiau domiuosi civiline teise, tačiau aktualijos privertė pažvelgti ir į baudžiamąją.

Šiandien per žinias išgirdau, kad Lietuvoje išaugo smurtinių nusikaltimų skaičius. Pasirodo, kad pablogėjus pasaulinei ekonomikos situacijai, į Lietuvą grįžta emigravę nusikaltėliai bei nusikaltimus gausiai pradėjo daryti nepilnamečiai. Nusikaltimus jie darė ir anksčiau, tiesiog išvykus tėvams dirbti į užsienį, vaikų išvis niekas neprižiūrėjo, todėl nemaža dalis jų pasuko nusikalstamumo keliu.

Kaip sakė vienas žmogus, besisukiojantis teisėsaugos pasaulyje, padėtis policijos suvestinėse yra žymiai geresnė negu tikrovėje. O net ir suvestinėje ji atrodo nekaip – per 2007 metus buvo įregistruota 73 741 nusikalstamos veikos (2 185 nusikalstamos veikos 100 000 gyventojų), taigi maždaug kas penkiasdešimtas žmogus nukentėjo nuo nusikaltimų vien per 2007 metus, o nusikaltimų skaičius vis auga (Statistikos departamento duomenys). Man net nereikia ieškoti toli pavyzdžių: per porą mėnesių buvo apvogti beveik visi gatvės, kurioje gyvenu, namai. Nekaltinu policijos, kad jie nė neapklausė kaimynų ar ką nors matė, nepadidino patruliavimo toje vietoje – policija neturi nei lėšų, nei pareigūnų, nei, svarbiausia, noro tirti šiuos nusikaltimus. O kodėl pareigūnai neturi noro tirti “smulkius” nusikaltimus, visiškai suprantu: jei ir pagautų nusikaltėlius, rezultatas būtų minimalus – teismas skirtų mažas bausmes, gal būt net paleistų lygtinai. Tai kokia prasmė gaudyt nusikaltėlius. Panašiai rašo ir žiniasklaida. Kažkada Lietuvos ryte skaičiau, kad net narkotikų prekeiviai, pagauti su įkalčiais, paleidžiami teismo salėje.

Kodėl taip yra (jei atmesime korumpuotus teisėjus ir pareigūnus)?

Dėl visko kalta mūsų Konstitucija bei laikotarpis, kuomet buvo atkurta valstybė. Sugriuvus okupacinei Sovietų Sąjungai, mes kūrėme valstybę ant vakarietiškų teisės pamatų. Mūsų konstitucija priklauso IV kartos konstitucijoms, o tai reiškia, kad ji užtikrina aukščiausią žmogaus teisių užtikrinimo lygmenį. Beveik visi mūsų pagrindiniai įstatymai sukurti remiantis įvairiomis tarptautinėmis sutartimis, deklaracijomis, konvencijomis. Visa tai yra išties gerai, nes neturėti, ar neturėti kai kurių, teisių yra labai nekas. Kad šios teisės būtų įtvirtintos ir jų būtų laikomasi žmonijai prireikė tūkstančių civilizacijos metų, o kai kur pasaulyje net ir šiuo metu jų nėra laikomasi. Tai didi žmonijos pasiekimas. Kad ir žodžio laisvė – jei nebūtų ji įtvirtinta Lietuvoje, gal nebūtų ir šio blogo. Tai kas blogai?  Blogai yra tai, kad mes per daug įsijautėme į žmogaus teisių užtikrinimą ir dabar vienų asmenų teisės yra užtikrinamos geriau negu kitų. Pavyzdžiui teisiškai mes esame lygūs, tačiau jei aš  ateinu į jūsų namus ir jus tiesiog nužudau, mes nebeesame lygūs (neskaitant, kad jūs jau mirę) – jūsų gyvybė pasidaro verta lygiai dešimt metų mano gyvenimo (Remiantis statistika, 7,4% tikėtinos gyvenimo trukmės). Taigi, teorinė lygybė išgaruoja. Universitete makabriškai juokaudavome, kad realiai norint gauti maksimalią bausmę reikia mažiausiai išžudyti visą kaimą. Žinoma įkalinimo trukmė gali sutrumpėti – gali būti įvairiausių priežasčių. Mūsų baudžiamosios teisės doktrinoje išnyko bausmės paskirties samprata (paprastai tariant, teorijoje yra tokios: apsauga, atpildas,teisingumas, perauklėjimas ir prevencija). Nusikaltimo auka nori atpildo, visuomenė apsaugos nuo nusikaltimų ateityje, bet visi supranta, kad nusikaltėlį mūsų visuomenėje perauklėti yra utopija. Net jei ir koks vienas perauklėjamas, tai visumos nekeičia.

Problemą trumpai apžvelgiau, kokie mano siūlymai?

Pirmiausia nustatyti bausmės tikslą – visuomenės apsauga. Antra ir visų svarbiausia paprastas sprendimas  – nusikaltėlis negali terorizuoti visuomenės padarydamas dešimtis ar šimtus nusikaltimų, per savo “karjerą”. Jau anksčiau rašiau apie JAV taikomą “Three strikes law”. Jo esmė paprasta. Už pirmą nusikaltimą nusikaltėlis yra atleidžiamas (išskyrus sunkius nusikaltimus) – taip dabar turime ir čia, Lietuvoje. Už antrąjį gauna tiek, kiek priklauso, o už trečiąjį iki gyvos galvos arba labai ilgai. Kodėl tai gerai? Nes beveik visus nusikaltimus padaro tie patys asmenys – jų “darbas” yra nusikalsti – todėl jie yra tiesiog išmetami iš visuomenės, kaip jai kenkiantys. Bet ar teisinga sodinti už pavyzdžiui vagystę iki gyvos galvos? Viena vagystė – klaida, dvi – visko pasitaiko, trys – jau įprotis. Asmuo parodo, kad yra asocialus ir žalingas visuomenei, nepaiso jos nusistatytų normų, todėl jį reikia izoliuoti. Kai kurie jūsų pagalvos: “kodėl aš jį turėsiu visą gyvenimą išlaikyti?” Na jau geriau aš jam nuo savęs kas mėnesį primesiu po 100Lt, negu jis pats ateis, duos galvon ir pats pasiims daug daugiau. Kalifornijos praktika parodo, kad tai veikia: sunkių nusikaltimų skaičius sumažėjo 22-34%. Nemažai ir kuo toliau tuo mažėja.

Kaip manot, ar toks sprendimas tiktų mums?

Būtinoji gintis

 

Tikiuosi, kad niekam iš skaitančių, taip pat ir man pačiam nereikės nukentėti nuo užpuolikų, tačiau visko gyvenime pasitaiko. O gali būti ir taip, kad teks ir to neišvengsi. Tačiau, čia Lietuva ir gindamasis gali nukentėti ne tik nuo užpuolikų, bet ir nuo teisėsaugos, todėl pamėginsiu apžvelgti, ką reikia daryti ir ko nedaryti, kad ginantis išvengti problemų. Baudžiamojoje teisėje gynyba nuo užpuolikų vadinama būtinąja gintimi (ne savigyna!). Įstatymuose būtinąją gintį įtvirtina Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas ir jame rašo:

„ 28 straipsnis. Būtinoji gintis

1. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

2. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

3. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

4. Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu.“

Galima gintis ir tuomet, kad galit išsikviesti pagalbą ar pabėgti – jūs turite teisę ramiai vaikščioti, o ne bėgioti. Taip pat galima gintis ne tik pačiam, bet ir apginti kaimyną.

Tačiau tiek nepakanka žinot – dar yra baudžiamosios teisės teorija. Jūsų gynyba turi atitikti tris pagrindinius kriterijus (būtinosios ginties teisėtumo sąlygos), kad būtų teisėta:

·         Būtinojo gintis naudotina tik nuo pavojingo kėsinimosi

·         Būtinoji gintis naudotina tik nuo realaus kėsinimosi

·         Būtinoji gintis naudotina tik nuo akivaizdaus kėsinimosi

 

Būtinojo gintis naudotina tik nuo pavojingo kėsinimosi

Į jus turi kėsintis taip, kad užpuoliko veiksmai būtų draudžiami baudžiamajame kodekse. Žinoma, jei koks nelinksmas tipas artėja prie jūsų su plyta rankoje, nebėgsite vartyti kodekso, tačiau savaime suprantama, kad tai bus užpuolimas ir tuomet galite gintis. Tačiau, galima gintis tik nuo tų pavojingų veikų, kurios yra baudžiamajame kodekse (tik jame)pvz.  jei pamatote gatvės prekeivį, kuris neturi leidimo prekiauti, negalite pulti jo mušti – jis nepadarė jums nieko, kas būtų baudžiamajame kodekse. Negalima gintis ir nuo pareigūnų veiksmų, nebent jie aiškiai neteisėti (mergaite, gal ainam į krūmus, a? – Tada jau galit gintis)

Būtinoji gintis naudotina tik nuo realaus kėsinimosi

 

Kėsinimas turi būti realus, o neįsivaizduojamas. Jei kas nors į jus ne taip žiūri, negalima pulti muštis, nes realiai jis nieko nedarė, kas galėtų pažeisti įstatymus ir jūsų teises. Tačiau, jei visgi puolėte mušis ir teismas nustatė, kad asmuo žiūrėdamas į jus jūsų neužpuolė, jūsų veiksmai bus vadinami tariamąja gintimi ir jums gali kilti tokios pasekmės:

·         Jūsų veiksmai gali būti prilyginti būtinajai ginčiai ir jums nieko nebus

·         Kaip būtinosios ginties ribų peržengimas

·         Kaip neatsargus nusikaltimas

 

Jei vertins kaip pirmąjį varianta – jums pasisekė, jei kaip antrą, beveik pasisekė, o jei kaip trečią, nepasisekė.

 

Būtinoji gintis naudotina tik nuo akivaizdaus kėsinimosi

 

Kėsinimas yra akivaizdus, kuomet jau aiškiai gali matyti, kad bus blogai. Žmogus pasiima plytą iš šypsodamasis artėja jūsų link, tada tai akivaizdu. Jei matote raudoną tašką ant krūtinės, tai ir bus akivaizdu. Jei manote, kad jūs turite vertingą paveikslą garaže ir jį užminuojate, nes jums atrodo, kad jį tikrai kas nors mėgins pavogti – tada jau neakivaizdu. Negalima ruoštis užpuolimui įstatymu neleistinomis priemonėmis ir būdais (minos ,elektra, duobė su kuolais ir kita, ką matėt per SAW) Akivaizdu yra tada, kada pasikėsinimas yra prasidėjęs ir dar nepasibaigęs. Jei žmogus su plyta rankoje šypsodamasis guli ir kraujuoja, o jūs dar pora spyrių „užtikrinimui“, tada jau neakivaizdu ir tai bus būtinosios ginties peržengimas, o už ji baudžiama.

 

Padariniai

 

Teismas vertindamas ar „gerai“ gynėtės atsižvelgia į :

·         Kėsinimosi pobūdį

·         Kėsinimosi pavojingumą

·         Padarytos žalos sunkumą

 

Esmė ta, žiūrima kas liko iš jūsų užpuoliko ar tai tikrai buvo būtina (žinau, nesąmonė, bet ką padarysi – čia Lietuva, čia mes mylim ir gerbiam nusikaltėlius). Galima gintis bet kuo, svarbu, kad nusikaltėlis liktų gyvas ir vienoje krūvoje, kitaip ilgiau sėdėsit teismuose ir gal būt dar  kur nors. Svarbu atsižvelgi į ką kėsinasi. Jei bando pavogti jūsų ką  tik iškeptą pyragą nuo palangės, o jūs traukiat haubicą iš garažo, tada jau blogai. Tačiau, jei kėsinasi į jūsų gyvybę ar lytinę laisvę, tada jau galima leisti šiek tiek daugiau. Galima ir nužudyti (nors ir nepatartina), teismas gali jus išteisinti.

 

Taip pat negalima išprovokuoti būtinosios ginties – išsikalinėti tol, kol žmogus puls, o jūs tada nuo jo ginsitės.  Jei jūs surandat ką nors namuose (ne žmonos meilužį) galima sau leisti su kinžalu pavaikyti, o jei naktį, tai iš vis gerai.

 

Pabaigai, norėčiau patarti, jei galima stenkitės sužaloti užpuoliką kuo mažiau, nes Lietuvos teismai yra Lietuvos teismai, kartais nelabai įstatymų žino (o ir tie patys jus nelabai gina), gal aplinkybės nepalankios susiklostys ir liksite kaltas ir sėsit vietoj savo užpuoliko. Teko girdėti iš žmonių: „jau geriau pakast, kad parodymų neduotų prieš tave“ – taip tikrai negalima daryt.

 

Parengta pagal Vytauto Piesliako knygą „Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga“