Kas negerai su Lietuvos švietimu?

    Benamo įrašo papildymas iš mano pusės.

    Kaip jau minėjau ankstesniuose įrašuose šiuo metu studijuoju Anglijoje. Pasirinkimas studijuoti magistrantūrą buvo sunkus ir ryžtingas, nes teisės studijos labai specifinis nacionalinis dalykas, o nusprendžiau persikelti į visai kitą jurisdikciją. Svėriau visus už ir prieš, bet tas netruko labai ilgai, nes ‘už’ labai greitai nugalėjo.

     Pirmiausia darbo perspektyvos. Pabaigęs mokyklą įstojau į gan prestižinę teisės specialybę. Buvau 99% tikras, kad pabaigęs studijas gausiu gerai apmokamą darbą advokatų kontoroje. Tikrai taip… Nedaug kam iš grupės pavyko įsidarbinti, o kas pradėjo, tai daugumoje už minimumą. Ataręs (nes studijos tikrai nelengvos) 4 metus ir intensyviai dirbti viršvalandžius už minimalų atlygį tikrai nevilioja. Tikrai negaliu sakyti, kad darbas jau laukia ant lėkštutės padėtas. Tikrai ne, bet dabar turiu pasirinkimų ir galiu keliauti į daugelį pasaulio valstybių pabaigus. Daugelis dabartinių grupiokų jau turi gerus darbo kontraktus namuose, deja man taip tikrai nelemta, tai reikės tikrai nemažai pasistengti. Turiu draugų kitose specialybėse, tai mačiau kaip vienas indas programuotojas darbo pasiūlymus žymi kaip SPAM. Man žandikaulis atvepo  ir neužsidarė kelias minutes, kol surezgiau paklaust ką tu po galais darai? Atsakymas buvo ‘It is raining jobs in India right now’. Atrodo neįtikėtina, kuomet palygini su namais…

     Studijų struktūra. Tris iš keturių metų mokiausi tik dėl diplomo. Po mokyklos buvau šviežias entuziastingas studentas, kuris naiviai tikėjo, kad mokysis specialybės dalykų ir taps puikiu teisininku. Pirmieji metai sužlugdė entuziazmą ir teko mokytis tik dėl ‘popieriaus’. Mokiausi tiek daug ir sunkių dalykų, kad neišmokau dorai nė vieno. Man labai svarbi buvo civilinė teisė, bet jai tiesiog neliko laiko, nes žinojau, kad ją išlaikysiu, o kiti dalykai buvo ant ribos, todėl teko mokytis lotynų kalbą, romėnų teisę (!) (kas mokėsi pas Vėlyvį ir skaito šį įrašą tikriausia iškelia rankas į Dangų ir sukalba trumpą maldelę), filosofiją, teisės filosofiją, teisės informatiką, logika ir mokslo metodologiją (!), specialybės kalbą (!), politologiją (!)  nors ir buvo akcentuojami kaip kertiniai ar nepaprastai svarbūs teisininkui nedavė jokios naudos, tik surijo visą specialybės dalykams skiriamą laiką (Skamba ir gražiai, tik kad turinio nėra jokio). Dėstytojai sakė, kad suprasiu jų naudą kai pabaigsiu, tik va pabaigęs jau viską ką ‘kaliau’ pamiršau, o tos naudos kaip nėra taip nėra ir perspektyvoj nesimato. Galiu pasakyti, kad vienintelis svarbus abstraktus dalykas buvo Vaišvilos ‘Teisės teorija’. Pirmam kurse, tikrai atrodo kaip beprasmiai sapaliojimai, kuriuos kali daugiau negu analizuoji, bet per studijų metus viskas įgauna prasme ir dabar galiu diskutuoti tomis temomis su kitais studentais ar dėstytojais. Knyga (Biblija) ir labai gera, nes parašyta suprantamai. Tarkim net tokia teisės istorija. Mokiausi visą kursą. Du semestrus. Istoriją! Kam man po galais istorija? Dar plius pusę metų mokiausi Romėnų teisę. Buvo teigiama, kad Romėnų teisė yra civilinės teisės pagrindas ir be jos niekaip nesuprasi civilinės. Kad Romėnų teisė buvo pagrindas ir suformulavo principus tiesa, tačiau dėl civilinės supratimo tai… Pavyzdžiui pamenu tik tiek, kad jei Romos pilietis svetimšaliu, neglobojimui kito Romos piliečio,  uždės ranką ant peties, tai tas pataps jo vergu… O reikėjo mokytis visą knygą beveik mintinai.

    Dėstytojų kompetencija. Lietuvoje jie nekompetentingi. Keli tikrai geri, bet dauguma tikrai ne. Aš mokiausi MRU mano draugai VU, VGTU, nuomonė ta pati. Jauni dėstytojai nemotyvuoti, nes, kaip jie patys teigia, dirba už minimumą. Specialistas, dėstytojas už minimumą? Kaip supratau, tai nemaža dalis dirba, nes tuo pat metu gauna ir ‘mokymo patirtį’, kuri sumažina laukimo laiką norint tapti teisėju. Daug dėstytojų, universiteto dievukų, atėję, dėl vidinio universiteto prestižo, tačiau naudos studentui jokios nėra. Kaip ir sakiau jie nesuinteresuoti arba nekompetentingi. Ir arogantiški. Jų dalykas svarbiausias ir yra viena jų tiesa. Pavyzdžiui vieno dalyko seminarai buvo tikrai įdomūs, o dėstytojas kompetentingas (gal vienas geriausių specialistų savo srityje), tačiau kadangi jis buvo išvykęs į Kauną, tai nespėjo paruošti egzamino užduočių, vėlavo į paskaitą kelias valandas (rašėm rodos aštuntą vakaro) , o užduotis buvo impovizuota ir reikėjo atsakyti, ką rašo tame ir tame kodekso straipsnyje ir surašyti punktais. T.y. Laimėjo tie, kas kalė kodeksą, o ne skaitė teismų praktiką ar teisės žurnalus. Pagal egzamino naudą žinios galėjo būti kaip pradinuko išmokusio skaityti, nes bet kas gali atsiversti kodeksą ir perskaityti, juo labiau jis labai plonas. Paskaitos didžiąja dauguma bevertės. Eidavau dėl to, kad nenuėjus sąžinė grauždavo. Buvo kelios tikrai aukšto lygio, bet dauguma skaidrių ar konspekto skaitymas. Seminarai buvo geresnės kokybės, bet dėstytojas kartais padarydavo jį tokį neįdomų arba išvadindavo visus studentus absoliučiais nevykeliais, kurie neaišku ką čia daro. Po tokių dalykų, tai entuziazmas krisdavo. Čia pirmieji žodžiai buvo ‘Hello, law professionals’ (nors toli gražu iki to, bet moralę pakelia. Nors tarp grupiokų yra advokatų, prokurorų, teisėjų ir dar gyvas galas visokių specialistų) Vienintelis universitetas, dėl kurio dėstytojų negirdžiu nusiskundimų tai ISM. Keli draugai mokosi, sako sunku, bet gerai. Po valstybinių universitetų tikra atgaiva. O kaip viskas vyksta čia? Apie kompetenciją jau minėjau ankstesniame įraše, todėl pateiksiu tik vieną pavyzdį apie santykius tarp dėstytojų ir studentų: šiandien su keliais grupiokais ir dėstytoju gėrėm kavą ir kalbėjom apie viską visą popietę. Įsivaizduokit tą Lietuvoj.

     Šiame įraše daug akmenų mečiau į MRU daržą, bet tik dėl to, kad jį vienintelį pažįstu gerai ir viską pats patyriau, tačiau mano manymu tai geriausias valstybinis universitetas šiuo metu Lietuvoje. Jei vėl reikėtų rinktis eičiau į ISM, tada į MRU. Kiek teko girdėti, tai kituose universitetuose netvarka už proto ribų, MRU to tikrai nebuvo kuomet baigiau. MRU pagrindinė roblema yra dėl sovietinės švietimo sistemos, kurios idėja yra ‘kuo daugiau sukišim studentui, tuo geresnė studijų kokybė.’ Visa kita manau greit būtų galima ištaisyti jei pavyktų pakeisti pačią nacionalinę švietimo sistemą. Tas labai sunku, bet tada, kad tikrai būtų reforma, o ne ‘reforma.’ MRU man suteikė ES pripažįstamą diplomą, kurio dėka gan lengvai įstojau į Anglijos univerisitetą (žmonėms iš kitų šalių buvo gan didelė kankynė). Taip pat išmokau dirbti su nežmoniškais kiekiais informacijos – tiek knygose, tiek dokumentuose per akimirką galiu surasti, kas naudinga, kas ne. Ir svarbiausią dalyką, gebėjimą mąstyti kritiškai ir nepasitikėti jokia informacija ar autoritetais. Viskas yra abstraktu ir rezultatas priklauso nuo įtakingesnės pusės požiūrio. Auksinė taisyklė padaranti gyvenimo suvokimą paprastesniu.

     Koks gi tas būtų sprendimas pagerinti studijų kokybę (bent jau teisės studijoms)?

  1. Studijas trumpinti iki 3 metų. Tiek yra per akis, tik reikia atsikratyti visų nereikalingų (‘pamatinių’) dalykų. Galiu drąsiai į akis šokti tam, kas pasakys, kad universitetinis išsilavinimas ir turi būti platus. Jei kolegijos ruoštų specialistus, o universitetai mokslininkus, tada taip, bet dabar universitetai ruošia specialistus, o bendrasis lavinimas yra mokyklų problema ne universiteto.
  2. Dėstytojų kontrolė. Semestro metu ar pabaigoje studentai turėtų rašyti pažymius dėstytojams. Nepatenkinami lauk. Studentai tikrai nori mokytis, tai tikrai neišmetinės gerų dėstytojų, nes dalykas sunkus; išmes tuos, kurie nusišneka. Standartinė sistema su dėstytojų keitimais tikrai neveikia, nes studentai bijo, nes pašalinus vieną dėstytoją (jei išvis pavyks) ant jų ‘užsisės’ visa katedra.
  3. Atlyginimai. Nori specialisto – mokėk.
  4. Studijų programos turėtų būti siaurinamos. Po keturių metų studentas turi žinoti daug savo srityje, o ne turėti bendras žinias.
  5.  Ar gailiuosi išvykęs? Tikrai ne. Čia net ir pasakius, kad studijuoji teisę visi išpučia ir sako wow, o ne pradeda isteriškai juoktis, rodyti pirštu ir šaukti ‘ bedarbis’!

Reklama