Šiek tiek teisės pasvarstymų

Nors labiau domiuosi civiline teise, tačiau aktualijos privertė pažvelgti ir į baudžiamąją.

Šiandien per žinias išgirdau, kad Lietuvoje išaugo smurtinių nusikaltimų skaičius. Pasirodo, kad pablogėjus pasaulinei ekonomikos situacijai, į Lietuvą grįžta emigravę nusikaltėliai bei nusikaltimus gausiai pradėjo daryti nepilnamečiai. Nusikaltimus jie darė ir anksčiau, tiesiog išvykus tėvams dirbti į užsienį, vaikų išvis niekas neprižiūrėjo, todėl nemaža dalis jų pasuko nusikalstamumo keliu.

Kaip sakė vienas žmogus, besisukiojantis teisėsaugos pasaulyje, padėtis policijos suvestinėse yra žymiai geresnė negu tikrovėje. O net ir suvestinėje ji atrodo nekaip – per 2007 metus buvo įregistruota 73 741 nusikalstamos veikos (2 185 nusikalstamos veikos 100 000 gyventojų), taigi maždaug kas penkiasdešimtas žmogus nukentėjo nuo nusikaltimų vien per 2007 metus, o nusikaltimų skaičius vis auga (Statistikos departamento duomenys). Man net nereikia ieškoti toli pavyzdžių: per porą mėnesių buvo apvogti beveik visi gatvės, kurioje gyvenu, namai. Nekaltinu policijos, kad jie nė neapklausė kaimynų ar ką nors matė, nepadidino patruliavimo toje vietoje – policija neturi nei lėšų, nei pareigūnų, nei, svarbiausia, noro tirti šiuos nusikaltimus. O kodėl pareigūnai neturi noro tirti “smulkius” nusikaltimus, visiškai suprantu: jei ir pagautų nusikaltėlius, rezultatas būtų minimalus – teismas skirtų mažas bausmes, gal būt net paleistų lygtinai. Tai kokia prasmė gaudyt nusikaltėlius. Panašiai rašo ir žiniasklaida. Kažkada Lietuvos ryte skaičiau, kad net narkotikų prekeiviai, pagauti su įkalčiais, paleidžiami teismo salėje.

Kodėl taip yra (jei atmesime korumpuotus teisėjus ir pareigūnus)?

Dėl visko kalta mūsų Konstitucija bei laikotarpis, kuomet buvo atkurta valstybė. Sugriuvus okupacinei Sovietų Sąjungai, mes kūrėme valstybę ant vakarietiškų teisės pamatų. Mūsų konstitucija priklauso IV kartos konstitucijoms, o tai reiškia, kad ji užtikrina aukščiausią žmogaus teisių užtikrinimo lygmenį. Beveik visi mūsų pagrindiniai įstatymai sukurti remiantis įvairiomis tarptautinėmis sutartimis, deklaracijomis, konvencijomis. Visa tai yra išties gerai, nes neturėti, ar neturėti kai kurių, teisių yra labai nekas. Kad šios teisės būtų įtvirtintos ir jų būtų laikomasi žmonijai prireikė tūkstančių civilizacijos metų, o kai kur pasaulyje net ir šiuo metu jų nėra laikomasi. Tai didi žmonijos pasiekimas. Kad ir žodžio laisvė – jei nebūtų ji įtvirtinta Lietuvoje, gal nebūtų ir šio blogo. Tai kas blogai?  Blogai yra tai, kad mes per daug įsijautėme į žmogaus teisių užtikrinimą ir dabar vienų asmenų teisės yra užtikrinamos geriau negu kitų. Pavyzdžiui teisiškai mes esame lygūs, tačiau jei aš  ateinu į jūsų namus ir jus tiesiog nužudau, mes nebeesame lygūs (neskaitant, kad jūs jau mirę) – jūsų gyvybė pasidaro verta lygiai dešimt metų mano gyvenimo (Remiantis statistika, 7,4% tikėtinos gyvenimo trukmės). Taigi, teorinė lygybė išgaruoja. Universitete makabriškai juokaudavome, kad realiai norint gauti maksimalią bausmę reikia mažiausiai išžudyti visą kaimą. Žinoma įkalinimo trukmė gali sutrumpėti – gali būti įvairiausių priežasčių. Mūsų baudžiamosios teisės doktrinoje išnyko bausmės paskirties samprata (paprastai tariant, teorijoje yra tokios: apsauga, atpildas,teisingumas, perauklėjimas ir prevencija). Nusikaltimo auka nori atpildo, visuomenė apsaugos nuo nusikaltimų ateityje, bet visi supranta, kad nusikaltėlį mūsų visuomenėje perauklėti yra utopija. Net jei ir koks vienas perauklėjamas, tai visumos nekeičia.

Problemą trumpai apžvelgiau, kokie mano siūlymai?

Pirmiausia nustatyti bausmės tikslą – visuomenės apsauga. Antra ir visų svarbiausia paprastas sprendimas  – nusikaltėlis negali terorizuoti visuomenės padarydamas dešimtis ar šimtus nusikaltimų, per savo “karjerą”. Jau anksčiau rašiau apie JAV taikomą “Three strikes law”. Jo esmė paprasta. Už pirmą nusikaltimą nusikaltėlis yra atleidžiamas (išskyrus sunkius nusikaltimus) – taip dabar turime ir čia, Lietuvoje. Už antrąjį gauna tiek, kiek priklauso, o už trečiąjį iki gyvos galvos arba labai ilgai. Kodėl tai gerai? Nes beveik visus nusikaltimus padaro tie patys asmenys – jų “darbas” yra nusikalsti – todėl jie yra tiesiog išmetami iš visuomenės, kaip jai kenkiantys. Bet ar teisinga sodinti už pavyzdžiui vagystę iki gyvos galvos? Viena vagystė – klaida, dvi – visko pasitaiko, trys – jau įprotis. Asmuo parodo, kad yra asocialus ir žalingas visuomenei, nepaiso jos nusistatytų normų, todėl jį reikia izoliuoti. Kai kurie jūsų pagalvos: “kodėl aš jį turėsiu visą gyvenimą išlaikyti?” Na jau geriau aš jam nuo savęs kas mėnesį primesiu po 100Lt, negu jis pats ateis, duos galvon ir pats pasiims daug daugiau. Kalifornijos praktika parodo, kad tai veikia: sunkių nusikaltimų skaičius sumažėjo 22-34%. Nemažai ir kuo toliau tuo mažėja.

Kaip manot, ar toks sprendimas tiktų mums?