“IQ. The Economist“. Per daug “IQ“ per mažai “The Economist“

Apžvelgiant pirmąjį žurnalo numerį

Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti naujai pasirodžiusiu žurnalu Lietuvos žiniasklaidos rinkoje. Manau, kad šio mėnraščio pasirodymas taip pat privers pasitempti ir konkurentus. Žurnalui pavyko išlaikyti “The Economist“ dvasią ir tas išties džiugina. Tačiau atvertęs žurnalą supratau, kad tai išties nėra ko tikėjausi: per daug “IQ“ per mažai “The Economist“. Ir tiesą rašo, kad mėnraštyje “rinktiniai straipsniai iš “The Economist“, nes jie tikrai rinktiniai – vos keli pateko į žurnalą. Jei gerai suskaičiavau, tai iš 122 puslapių, vos 34 yra rašyti užsienio autorių. O koks gi skirtumas kas rašė? Man yra, nes lietuvių straipsnių kokybė manęs tikrai netenkina bei jų temos pasirinktos apie vien apie Lietuvos aktualijas. Apie Lietuvos reikalus galiu pasiskaityti ir kitur, o ne vieną kartą per mėnesį gaunamame žurnale (jei būtų leidžiamas kas savaitę, tuomet būtų visai kitas reikalas). Žinoma, Raimondo Kuodžio, Antano Kulikausko straipsnius visuomet malonu paskaityti, bet visa kita… Tiesiog atrodo, kad autorius gavo užduotį parašyti apie ką nors, tai ir parašė apie bet ką ir bet kaip. Pavyzdžiui interviu su Krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene: tiesa pasakius niekur kitur neesu matęs du puslapius užimančio interviu, kuriame nepateikiama jokios informacijos. Užduodami tokie elementarūs klausimai, kad į juos net nėra ką atsakyti. Apie krašto gynybą pasiskaitai KAM leidinius “Karys“, “Kardas“, bet jau iškelia problemas, galimus sprendimus, o čia atrodo, kad tik tereikėjo užpildyti vietą. Dar ne visą žurnalą perskaičiau, tačiau  labiausiai “sužavėjo“ straipsnis “Žemyn be stabdžių“. Mielai jį parodyčiau jums, bet tos nelemtos autorių teisės 🙂 . Straipsnio esmė tokia, kad Lietuvoje yra parduodama per mažai naujų automobilių ir reikėtų skatinti tą pardavimą (dėl saugumo, padidėsiančių biudžeto pajamų ir t.t). Šiuo klausimu pritariu autoriui, tačiau argumentai bei pasiūlyti sprendimo variantai privertė nusišypsoti: “… dažnai lietuviams net 15 metų senumo “Audi“ yra geriau už naują “kibirą““, “kita lietuvių savybė savybė elgtis taip, kaip visi. Jei kaimynas perka naudotą, tokį turiu rinktis ir aš“, “apmokestinti labiausiai aplinką teršiančių automobilių savininkus, sugriežtinti automobilių techninės būklės kontrolę, iš verslo šešėlio ištraukti senų automobilių pardavėjus“. Arba aš ne toj Lietuvoje gyvenu arba kažkas dar negerai. Kiek žinau lietuvis  15  metų senumo “Audi“ perka, nes elementariai neįperka jokio naujo “kibiro“, o jei gali nupirkti pora (!) metų naujesnį automobilį, tačiau jau vargiai važiuojantį – pasirinkimas aiškus. Kitas argumentas dėl kaimynų. Kuomet rinkausi pirkti automobilį kažkaip man buvo nusispjaut su kokių metų ar modeliu važinėja mano kaimynas – tiesiog turėjau tam tikrą pinigų sumą ir rinkausi geriausią variantą. Mano kaimynai ir panašios nuomonės. O problemos sprendimo būdai… Prie visų mokesčių būtų galima pridėti dar vieną – juk lietuviai liaudis turtinga. Ir taip jau netrukus degalus pardavinės vaistinėse litro talpos buteliuose, tai dar vienas mokestis pribaigtų ratuotą liaudį (Ežiukas tik pasidžiaugtų 🙂 ). Tačiau problema dar yra ir ta, kad valstybės biudžetas prarastų milžiniškas lėšas, nes verslui reikėtų naujų automobilių, dėl to didėtų prekių ir paslaugų kaina ir sumažėtų vartojimas, kai kas bankrutuotų). Vietoj skatinimo, renkamasi dabar populiariausią būdą – įvesti mokestį; man jau ir Vyriausybės naujų siūlomų ir senų naujai atrastų mokesčių per akis.

Perversti naująjį žurnalą smagu, juolab, kad ir kaina padori (4.90Lt), tačiau su kokybe reikia padirbėti. Ir smarkiai. Tikrai perversiu jį kitą mėnesį parduotuvėje ir tikrai neatsisakau jo pirkti, nes žurnalas iš esmės nėra blogas, tačiau jei naudoji tokį prekės ženklą kaip “The Economist“, tai ir turi ir siekti kokybės.


Intelligent Life

Kažkur internete pamačiau, kad Lietuvoje pasirodys žurnalas “Intelligent life“ leidžiamas “The Economist“ (Lietuviškąją versiją prižiūri “Miesto IQ“, kurio neturėjau garbės perskaityti). Sudomino vien tas faktas, kad jis leidžiamas tokio garsaus leidinio (tiesa pasakius, mielai pirkčiau ir patį “The Economist“) ir iškart į mano užduočių sąrašą buvo įtraukta, kad reikės nusipirkti šį žurnalą. Neseniai pasirodžiusiu “National Geographic“ nusivyliau; taip, tai gražus žurnalas (o kokios nuotraukos!), tačiau neradau ką skaityti, gal tai tiesiog ne mano tipo leidinys, todėl dėjau viltis į “Intelligent life“ . Prieš porą dienų nusipirkau“Akropolyje“ nes niekur kitur nepavyko rasti.

Kaina išties nesužavėjo – 14lt. Kaip už žurnalą išties nemažai, juolab, kad artimiausias jo konkurentas “Verslo klasė“ tekainuoja 6 litus (nors aš jį gaunu nemokamai, kartu su “Verslo žiniomis“ – dar kart ačiū “Verslo žinioms“ už tokią draugišką studentams prenumeratos politiką, nes mokėti visą kainą už dienraštį vargu ar galėčiau). Taigi, už 14 litų gavau 138 puslapių spaudinį. Pradžioje kiek sutrikdė tas faktas, kad praktiškai skiriama labai nedaug dėmesio aptarti nūdienos aktualijoms. Bet tik perskaitęs lietuviškosios versijos redaktoriaus Ovidijaus Lukošiaus įžangą supratau žurnalo esmę. Pamėginsiu perteikti esmę cituodamas: “Kalbant metaforiškai, dažnas esame patyrę, kaip be galo malonu skrieti vingiuotu greitkeliu geru automobiliu, tačiau dar didesnis malonumas patiriamas sustojus šalikelėje, ant uolos krašto, nuo kurio atsiveria įspūdingas peizažas. Tokią akimirką pasijunti mažas, ne toks reikšmingas, bet įkvėptas“. Įdomu tai, kad žurnalas rašo apie viską – apie maisto pirkimą su virtuvės šefu, elektroninių knygų koregavimą, Torontą, viešbučius su baseinais ant stogų. Pradžioje atrodo, kad tai temos apie nieką, apie nieką svarbaus, rodos, niekas neužkabins. Tačiau kiekvienas straipsnis įdomus ir suteikiantis galimybę sustoti perskaičius. Tai nėra tik pateikiama kažkokia greita informacija, kurią galima perskaityti ryte geriant kavą, kartu valgant sumuštinį ir rengiantis; norint skaityti šį žurnalą reikia pasiskirti laiko jam. Dar nespėjau perskaityti jo viso, tačiau žinau, kad perskaitysiu kada turėsiu ramią akimirką, nes jį skaitydamas mėgaujuosi.

Apibendrinus galiu pasakyti, kad “Intelligent life“ yra įmantrus desertas po kasdieninių greitų žinių užkandžių. Manau artimiausiu metu jį užsiprenumeruosiu ir rekomenduosiu pažįstamiems, kuriuos galėtų jis sudominti. Skaitau ir laukiu kito numerio, kuris išeis dar tikrai ne greit…