Mes mylime psichopatus

th02.deviantart.com

Nuo pat senų senovės žmonijai reikėjo didvyrių- stipresnių, protingesnių, sumanesnių, drąsesnių žmonių už juos pačius. Šie didvyriai galėjo ištraukti žmoniją iš įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų negandų, kurios paprastiems žmonėms buvo neįveikiamos. Laikai buvo daugiau mažiau laukiniai ir kiekvienas gandas apie žmogų galėjusį juos apginti buvo sutinkamas su didžiausiu pasigerėjimu. Tarkim graikų mitai apie Heraklį, Tesėją, Belerofontą – juk tik jie galėjo sunaikinti begalines ordas pabaisų, apsėdusių pasaulį. Bendras jų bruožas tas, kad jie turėjo beveik vien geras savybes, o blogųjų buvo nedaug ir jei buvo, tai buvo netoleruojamos. Atėjus krikščionybei (ar kitoms monoteistinėms religijoms) herojų pagrindinė vertybė buvo begalinis tikėjimas Dievu.

XX a. Herojai dar buvo panašūs į „standartinius“ antikinius herojus – drąsūs žavūs ir garbingi, tačiau kuo toliau, tuo herojai darėsi panašūs į paprastus žmones – pas juos visus pradėjo atsirasti kokios nors problemos. Iš pradžių visai nekaltos, kaip Žmogui vorui („Spiderman“) – ji myli kitą, o jis myli ją. Tačiau herojai vis dar vis kovėsi su vienokiomis ar kitokiomis „pabaisomis“, nes buvo šaltasis karas ir žmonės jų bijojo. Tačiau dabar esame gana saugūs fizine prasme (neskaitant terorizmo, kurio vakarų visuomenės didelė dalis nelaiko didele grėsme, t.y. nemato, kad tai gali nutikti jiems) ir mes norime naujų iššūkių. Anksčiau mums reikėjo būti didvyriu, kad išsaugotume visuomenę, o dabar, kad įneštume i ją šiek tiek chaoso – maištininkų, žavių, dėmesį traukiančių, asmenybių. Tarkim, kad ir Lietuvos žiūrovų mėgstamas daktaras Housas (“House M.D.”) – gydytojas narkomanas, su begale kitų problemų (taip pat ir psichologinių), taip išsiskiriantis iš visuomenės ir tik jis sugebantis spręsti pačias sudėtingiausias problemas, kurių kiti, normalūs, daktarai net nesugeba nustatyti. Šiais laikais vakarų visuomenės vienas didžiausių rūpesčių, kaip gyventi ilgiau ir sveikiau, nes iš esmės neliko rūpintis kuo kitu. Kitiems filmas pavyko pažengti dar toliau – psichopatas tampa ne tik antiherojumi, bet ir pagrindiniu veikėju- Jigsaw (“Saw”). Jis žudo pačiais iškreipčiausiais būdais žmones ir jis net nesulaukia tinkamo pasipriešinimo iš „geriečių“ pusės. Tačiau vienas filmas, nors ir turėdamas vieną, išties ryškų ir žinomą herojų, antiherojų padarė aukštesniu už herojų. Nors herojus ir laimi, tačiau žiūrovų simpatijas pelnė antiherojus – Joker („The Dark Knight“). Jis jau nebe kažkoks mistinis priešas, tačiau realus žmogus su problemomis. Jis veikia paprastai,ir žaviai kad, rodos, žiūrovas galėtų sušukti: – „ei, juk aš taip ir galėčiau“!

Visuomenė pasidarė beveik apatiška herojams – juk jie nebeįdomūs. Mums reikia maištininkų, einančių prieš visuomenę. Žinoma, jei su tokiu susitiktume realybėje, nebūtume labia patenkinti, tačiau žinant, kad jie netikri ir įsivaizduojant mus jų vetoje – kodėl gi ne?

One Response to Mes mylime psichopatus

  1. MariukasM says:

    “Tačiau dabar esame gana saugūs fizine prasme (neskaitant terorizmo, kurio vakarų visuomenės didelė dalis nelaiko didele grėsme, t.y. nemato, kad tai gali nutikti jiems)“
    Žinai, aš labiau linkęs tikėti, kad Lietuvoje turiu daugiau šansų nukentėti nuo kokio bandito ar nuo psichopato už vairo, nei nuo teroristų.
    O šiaip kartais tikrai neigiami herojai yra įdomesni tuo, kad jie yra vaizduojami įvairiapusiškiau, kai teigiamas yra nuobodus būtent savo teigiamumu.

Parašykite komentarą