Balsas.lt ir Ekonomika.lt ‘skolinasi’ užsienio partalų turinį?

Aš dažniausiai skaitau ne lietuviškus, bet užsienio portalus, tačiau kartais paskaitau ir lietuviškus. Smagiausia, kuomet pamatai beveik identišką straipsnį, kurį vakar skaitei kažkur kitur. Pavyzdžiui Business Insider skaičiau vakar skaičiau straipsnį pavadinimu ’15 Ways Supermarkets Trick You Into Spending More Money.’ Šiandien Balsas.lt ir Ekonomika.lt matau straipsnius pavadinimu ‘Kaip prekybos centrai verčia pirkėjus išlaidauti.’ Turinys beveik identiškas. Apie tai pranešiau Business Insider. O šiaip galit palyginti patys.

Business Insider, ‘15 Ways Supermarkets Trick You Into Spending More Money’
Balsas.lt, ‘Kaip prekybos centrai verčia pirkėjus išlaidauti‘
Ekonomika.lt, ‘Kaip prekybos centrai verčia pirkėjus išlaidauti‘

Apie pasiūlymą mažinti MMA

Šiandien pasirodė kontraversiškas straipsnis Delfi.lt R.Vainienė: bet koks minimalios algos mažinimas būtų į naudą. Perskaičius labai sunku sutikti su tuo kas parašyta. Tą patį mano ir dauguma komentatorių. Straipsnio idėja, kad darbuotojai nenusipelno gauti ir 800Lt minimalios mėnesinės algos (MMA), nes nesukuria produkto už tiek, todėl reikėtų MMA mažinti iki 500Lt. Ypač jauniems darbuotojams. O sumažinus MMA daugiau žmonių gautų darbo, kiltų ekonomika etc.

Sakoma, kad viskas pagysta ekonomine logika. Iš kurios pusės pažiūrėsi. Jei Lietuva būtų nuo viso pasaulio izoliuota sala, tada taip. Kiek sukuriam produkto, už tiek ir gyvenam ir save išlaikom. Tačiau Lietuva toli gražu nėra atskira sala su stipria vidaus rinka. Pirmiausia mes importuojam labai daug. Produktų kainos didelės, atlyginimas mažas – problema? Sunku pragyventi susipakuojam lagaminus ir išvažiuojam kitur – problema? Mažėja darbuotojų, todėl mažėja biudžetas – problema? O, kad išvyksta tai išvyksta ir ne vienas, taip pat ir aš pats (o po tokių straipsnių ir sugrįžti nesinori)

Tiesa, kad biudžetas kiauras, o skylės vis platėja, tačiau ar tas nors kiek pagelbėtų? Mažesnis MMA logiškai turėtų skatinti šalies ir verslo konkurencingumą tarptautinėse rinkose, bet dažniausiai verslas yra toks neefektyvus, kad jis vargiai galėtų konkuruoti net jei darbuotojai išvis nemokamai dirbtų. Taip pat teigiama, kad jau dirbantiesiems užmokestis vargu at mažėtų. Abejoju, su dažnu darbdavių požiūriu, greitai pakeistų atlyginimą į minimalų, o tada suteiktų pasirinkimą: nori dirbi, nori ne, nes yra kas dirba.

Kitas klausimas, ką galima veikti su tais 500Lt? Pavyzdžiui, galima nusipirkti vidutinišką mobilųjį telefoną, tačiau išgyventi sunkiai. Labai sunkiai. Už 800Lt jau reikia talento išgyventi, o ką kalbėti apie 500Lt. Straipsnyje sakoma, kad labiausiai nusipelnę 500Lt yra jauni darbuotojai, kaip suprantu ką tik baigę mokyklas ar universitetus. Keista, kad žmogus atsimokęs 12, 16, 18 metų nieko nemokėtų. O jei nemoka, tai gal mokyklos ir universitetai kažko kalti? Jei neturi darbo patirties, tai kompanijos priimdamos jauną darbuotoją gali jį apmokyti, išugdyti labai gerą darbuotoją pakankamai greitai.

Problema ta, kad jei kompanija gali mokėti 500Lt, tai ir mokės 500Lt ir nė cento daugiau, nes verslas nėra socialiai atsakingas ir tokiu ilgai nebus. Todėl žmonės tik dar labiau nusiviltų, emigracijos mastai padidėtų bent dvigubai, o ekonomika ir toliau smigs visu greičiu dugnan.

P.S. Tiems, kas teigia, kad išvažiavus lietuviams atvažiuos kinai dirbti, turiu pareikšti, kad didžiai apsirinkate. Kinai gyvena pakankamai neblogai, o kas gyvena skurdžiau nė nepagalvos dėl 300$ keliauti į kitą pasaulio kraštą ir ten vargti, jau geriau važiuos į pietines provincijas ar Vakarų Europą kur darbą lengviau rasti ir atlyginimai didesni.

Kas negerai su Lietuvos švietimu?

Benamo įrašo papildymas iš mano pusės.

Kaip jau minėjau ankstesniuose įrašuose šiuo metu studijuoju Anglijoje. Pasirinkimas studijuoti magistrantūrą buvo sunkus ir ryžtingas, nes teisės studijos labai specifinis nacionalinis dalykas, o nusprendžiau persikelti į visai kitą jurisdikciją. Svėriau visus už ir prieš, bet tas netruko labai ilgai, nes ‘už’ labai greitai nugalėjo.

 Pirmiausia darbo perspektyvos. Pabaigęs mokyklą įstojau į gan prestižinę teisės specialybę. Buvau 99% tikras, kad pabaigęs studijas gausiu gerai apmokamą darbą advokatų kontoroje. Tikrai taip… Nedaug kam iš grupės pavyko įsidarbinti, o kas pradėjo, tai daugumoje už minimumą. Ataręs (nes studijos tikrai nelengvos) 4 metus ir intensyviai dirbti viršvalandžius už minimalų atlygį tikrai nevilioja. Tikrai negaliu sakyti, kad darbas jau laukia ant lėkštutės padėtas. Tikrai ne, bet dabar turiu pasirinkimų ir galiu keliauti į daugelį pasaulio valstybių pabaigus. Daugelis dabartinių grupiokų jau turi gerus darbo kontraktus namuose, deja man taip tikrai nelemta, tai reikės tikrai nemažai pasistengti. Turiu draugų kitose specialybėse, tai mačiau kaip vienas indas programuotojas darbo pasiūlymus žymi kaip SPAM. Man žandikaulis atvepo  ir neužsidarė kelias minutes, kol surezgiau paklaust ką tu po galais darai? Atsakymas buvo ‘It is raining jobs in India right now’. Atrodo neįtikėtina, kuomet palygini su namais…

 Studijų struktūra. Tris iš keturių metų mokiausi tik dėl diplomo. Po mokyklos buvau šviežias entuziastingas studentas, kuris naiviai tikėjo, kad mokysis specialybės dalykų ir taps puikiu teisininku. Pirmieji metai sužlugdė entuziazmą ir teko mokytis tik dėl ‘popieriaus’. Mokiausi tiek daug ir sunkių dalykų, kad neišmokau dorai nė vieno. Man labai svarbi buvo civilinė teisė, bet jai tiesiog neliko laiko, nes žinojau, kad ją išlaikysiu, o kiti dalykai buvo ant ribos, todėl teko mokytis lotynų kalbą, romėnų teisę (!) (kas mokėsi pas Vėlyvį ir skaito šį įrašą tikriausia iškelia rankas į Dangų ir sukalba trumpą maldelę), filosofiją, teisės filosofiją, teisės informatiką, logika ir mokslo metodologiją (!), specialybės kalbą (!), politologiją (!)  nors ir buvo akcentuojami kaip kertiniai ar nepaprastai svarbūs teisininkui nedavė jokios naudos, tik surijo visą specialybės dalykams skiriamą laiką (Skamba ir gražiai, tik kad turinio nėra jokio). Dėstytojai sakė, kad suprasiu jų naudą kai pabaigsiu, tik va pabaigęs jau viską ką ‘kaliau’ pamiršau, o tos naudos kaip nėra taip nėra ir perspektyvoj nesimato. Galiu pasakyti, kad vienintelis svarbus abstraktus dalykas buvo Vaišvilos ‘Teisės teorija’. Pirmam kurse, tikrai atrodo kaip beprasmiai sapaliojimai, kuriuos kali daugiau negu analizuoji, bet per studijų metus viskas įgauna prasme ir dabar galiu diskutuoti tomis temomis su kitais studentais ar dėstytojais. Knyga (Biblija) ir labai gera, nes parašyta suprantamai. Tarkim net tokia teisės istorija. Mokiausi visą kursą. Du semestrus. Istoriją! Kam man po galais istorija? Dar plius pusę metų mokiausi Romėnų teisę. Buvo teigiama, kad Romėnų teisė yra civilinės teisės pagrindas ir be jos niekaip nesuprasi civilinės. Kad Romėnų teisė buvo pagrindas ir suformulavo principus tiesa, tačiau dėl civilinės supratimo tai… Pavyzdžiui pamenu tik tiek, kad jei Romos pilietis svetimšaliu, neglobojimui kito Romos piliečio,  uždės ranką ant peties, tai tas pataps jo vergu… O reikėjo mokytis visą knygą beveik mintinai.

Dėstytojų kompetencija. Lietuvoje jie nekompetentingi. Keli tikrai geri, bet dauguma tikrai ne. Aš mokiausi MRU mano draugai VU, VGTU, nuomonė ta pati. Jauni dėstytojai nemotyvuoti, nes, kaip jie patys teigia, dirba už minimumą. Specialistas, dėstytojas už minimumą? Kaip supratau, tai nemaža dalis dirba, nes tuo pat metu gauna ir ‘mokymo patirtį’, kuri sumažina laukimo laiką norint tapti teisėju. Daug dėstytojų, universiteto dievukų, atėję, dėl vidinio universiteto prestižo, tačiau naudos studentui jokios nėra. Kaip ir sakiau jie nesuinteresuoti arba nekompetentingi. Ir arogantiški. Jų dalykas svarbiausias ir yra viena jų tiesa. Pavyzdžiui vieno dalyko seminarai buvo tikrai įdomūs, o dėstytojas kompetentingas (gal vienas geriausių specialistų savo srityje), tačiau kadangi jis buvo išvykęs į Kauną, tai nespėjo paruošti egzamino užduočių, vėlavo į paskaitą kelias valandas (rašėm rodos aštuntą vakaro) , o užduotis buvo impovizuota ir reikėjo atsakyti, ką rašo tame ir tame kodekso straipsnyje ir surašyti punktais. T.y. Laimėjo tie, kas kalė kodeksą, o ne skaitė teismų praktiką ar teisės žurnalus. Pagal egzamino naudą žinios galėjo būti kaip pradinuko išmokusio skaityti, nes bet kas gali atsiversti kodeksą ir perskaityti, juo labiau jis labai plonas. Paskaitos didžiąja dauguma bevertės. Eidavau dėl to, kad nenuėjus sąžinė grauždavo. Buvo kelios tikrai aukšto lygio, bet dauguma skaidrių ar konspekto skaitymas. Seminarai buvo geresnės kokybės, bet dėstytojas kartais padarydavo jį tokį neįdomų arba išvadindavo visus studentus absoliučiais nevykeliais, kurie neaišku ką čia daro. Po tokių dalykų, tai entuziazmas krisdavo. Čia pirmieji žodžiai buvo ‘Hello, law professionals’ (nors toli gražu iki to, bet moralę pakelia. Nors tarp grupiokų yra advokatų, prokurorų, teisėjų ir dar gyvas galas visokių specialistų) Vienintelis universitetas, dėl kurio dėstytojų negirdžiu nusiskundimų tai ISM. Keli draugai mokosi, sako sunku, bet gerai. Po valstybinių universitetų tikra atgaiva. O kaip viskas vyksta čia? Apie kompetenciją jau minėjau ankstesniame įraše, todėl pateiksiu tik vieną pavyzdį apie santykius tarp dėstytojų ir studentų: šiandien su keliais grupiokais ir dėstytoju gėrėm kavą ir kalbėjom apie viską visą popietę. Įsivaizduokit tą Lietuvoj.

 Šiame įraše daug akmenų mečiau į MRU daržą, bet tik dėl to, kad jį vienintelį pažįstu gerai ir viską pats patyriau, tačiau mano manymu tai geriausias valstybinis universitetas šiuo metu Lietuvoje. Jei vėl reikėtų rinktis eičiau į ISM, tada į MRU. Kiek teko girdėti, tai kituose universitetuose netvarka už proto ribų, MRU to tikrai nebuvo kuomet baigiau. MRU pagrindinė roblema yra dėl sovietinės švietimo sistemos, kurios idėja yra ‘kuo daugiau sukišim studentui, tuo geresnė studijų kokybė.’ Visa kita manau greit būtų galima ištaisyti jei pavyktų pakeisti pačią nacionalinę švietimo sistemą. Tas labai sunku, bet tada, kad tikrai būtų reforma, o ne ‘reforma.’ MRU man suteikė ES pripažįstamą diplomą, kurio dėka gan lengvai įstojau į Anglijos univerisitetą (žmonėms iš kitų šalių buvo gan didelė kankynė). Taip pat išmokau dirbti su nežmoniškais kiekiais informacijos – tiek knygose, tiek dokumentuose per akimirką galiu surasti, kas naudinga, kas ne. Ir svarbiausią dalyką, gebėjimą mąstyti kritiškai ir nepasitikėti jokia informacija ar autoritetais. Viskas yra abstraktu ir rezultatas priklauso nuo įtakingesnės pusės požiūrio. Auksinė taisyklė padaranti gyvenimo suvokimą paprastesniu.

 Koks gi tas būtų sprendimas pagerinti studijų kokybę (bent jau teisės studijoms)?

1. Studijas trumpinti iki 3 metų. Tiek yra per akis, tik reikia atsikratyti visų nereikalingų (‘pamatinių’) dalykų. Galiu drąsiai į akis šokti tam, kas pasakys, kad universitetinis išsilavinimas ir turi būti platus. Jei kolegijos ruoštų specialistus, o universitetai mokslininkus, tada taip, bet dabar universitetai ruošia specialistus, o bendrasis lavinimas yra mokyklų problema ne universiteto.
2. Dėstytojų kontrolė. Semestro metu ar pabaigoje studentai turėtų rašyti pažymius dėstytojams. Nepatenkinami lauk. Studentai tikrai nori mokytis, tai tikrai neišmetinės gerų dėstytojų, nes dalykas sunkus; išmes tuos, kurie nusišneka. Standartinė sistema su dėstytojų keitimais tikrai neveikia, nes studentai bijo, nes pašalinus vieną dėstytoją (jei išvis pavyks) ant jų ‘užsisės’ visa katedra.
3. Atlyginimai. Nori specialisto – mokėk.
4. Studijų programos turėtų būti siaurinamos. Po keturių metų studentas turi žinoti daug savo srityje, o ne turėti bendras žinias.

 Ar gailiuosi išvykęs? Tikrai ne. Čia net ir pasakius, kad studijuoji teisę visi išpučia ir sako wow, o ne pradeda isteriškai juoktis, rodyti pirštu ir šaukti ‘ bedarbis’!

Kodėl Anglijos aukštojo mokslo sistema yra geresnė už Lietuvos?

Šiuo metu siekiu magistro laipsnio Anglijoje, o bakalaurą baigiau Lietuvoje, todėl galiu palyginti pagrindinius skirtumus tarp dviejų labai skirtingų mokymo sistemų.

Pirmiausia mokymosi kiekis. Lietuvoje mokiausi ketverius metus ir studijavau 56 skirtingus dalykus, vidutiniškai 7 per vieną semestrą. Tai yra pakankamai nemažai, kiekvienam dalykui negali skirti didelio dėmesio, todėl pagrindinis mokslas buvo skaitant konspektus ir tik retkarčiais knygą. Šiuo metu mokausi keturis dalykus per semestrą, t.y. beveik dvigubai mažiau. Paskaitų ne per daugiausiai, ir pagrindinis dėmesys yra skiriamas savarankiškam studijavimui. Kiekvienos paskaitos pradžioje dėstytojai išdalina mažą konspektėlį, kuriame nurodyti pagrindiniai šaltiniai ir trumpa informacija apie pagrindinius temos aspektus. Mokausi tik iš knygų. Kad ir šiuo metu ant stalo guli daugiau 1400 puslapių knygą, tačiau aš ją tvarkingai skaitau, nes mažiau streso ir apkrovos ruošiantis. Tačiau pagrindinė nauda yra ta, kad galima giliau išanalizuoti  klausimus ir suprasti dalyką. Lietuvoje apie 40% dalykų man nedavė jokios naudos (labai mažai susiję su dalyku), tačiau sunaudojo didžiąją dalį viso studijos skiriamo laiko.

Kitas aspektas yra požiūris į studentą. Studentas visur yra studentas, bet čia požiūris kiek kitoks. Pagalba yra suteikiama bet kokiu klausimu (studijos, nuoma, bankai, sveikata ar tiesiog nelaimingas gyvenimas – absoliučiai dėl visko). Dėstytojai niekada nevėluoja ar neateina į paskaitą. Jei tikrai negali dalyvauti paskaitoje, pranešama kiekvienam studentui iš anksto ir sutariama kita studijų data.

Dėstytojų kvalifikacija. Prisimenu dėstytoją kuris uždavus klausimą pasislėpdavo už nešiojamojo kompiuterio ir ieškodavo atsakymo studentams skirtame konspekte. Čia visi savo srities specialistai. Sakydamas specialistai teigiu, kad jie ne tik turi daktaro laipsnį, bet rašo geros kokybės knygas (iš tų knygų mokiausi ir Lietuvoje, o čia dar ir tas pats dėstytojas dėsto), publikuoja straipsnius, šneka konferencijose. Dėstytojai dažniausiai dėsto apie tai, ką anksčiau dirbo, todėl dėmesys skiriamas praktikai, realioms problemoms ir galimam jų sprendimams. Paskaitos nenuobodžios, nes dėstytojai neskaito iš konspektų, o realiai šneka, bendrauja su auditorija.

Tokie mano pagrindiniai pastebėjimai apie aukštąjį mokslą; o dabar einu toliau skaityti ir ruoštis rytojaus seminarui.

Žiema Anglijoje

Jau kuris laikas esu nebe Lietuvoje – kremtu mokslus Anglijoje. Su skaitytojais, kurie dar neištrynė šio blogo iš savo prenumeratų, norėčiau pasidalinti Angliška žiema.

Lietuvos švietimo tragedija

Šiandien perskaičiau Kaspinuočio įrašą apie mokyklą ir susimasčiau. Ne tik apie mokyklą bet ir apie visą švietimo sistemą apskritai. Šiemet baigiau savo bakalauro studijas, todėl atsiminimai ir emocijos dar švieži. Ir nelabai kokie jie. Bet apie viską iš pradžių.

Mokykloje buvo smagu mokytis iki kokios aštuntos-devintos klasės, nes dalykai buvo suprantami, krūviai pakeliami nesiplėšant ir dar jaučiau mokymosi prasmę ir tikslą – įgyti žinias. Bet po to prasidėjo vienas didelis nesusipratimas, kuris iš lėto žlugdė mano susidomėjimą mokslu. Į programas buvo įtraukiami dalykai, kuriems išmokti reikėjo didesnių pastangų (matematika, fizika, chemija), programos sukurtos chaotiškai ir siekiant sukišti kuo daugiau bet kokios informacijos mokiniui (Lietuvių kalba), o laiko kiekvienam dalykui mokytis vis mažėjo. (kaip ir entuziazmo). Tą laiką išgyventi padėjo istorijos pamokos (man labiausiai patikęs dalykas) ir mokytojai. Atvirai pasakysiu, kad Lietuvių kalbos egzaminui lietuvių kalbos mokytoja ruošė visiškai ne pagal programą – ir didelis ačiū jai. Pamokos tapo įdomesnės, svarbiausios informacijos įsisavinama daugiau ir geresni egzamino balai. Jei būtumėm ruošęsi pagal programą, vargu ar būčiau toliau galėjęs toliau tęsti studijas. Nors visi kartojo, kad mūsų karta išlipę iš mokyklos suolo nebe perskaitys nė vienos knygos savo gyvenime, tačiau aš skaitau. Mano draugai ir skaito. Ir skaito daug jei randa laiko. Tik skaito ne programinius abejotinos vertės „programinius“ lietuvių autorių kūrinius, o pasaulinę literatūrą, filosofų veikalus. Baigęs mokyklą aš radau daugybę puikių pasaulio literatūros atstovų ir prie jų kūrinių praleidau ištisas naktis.

Mokslo absurdas vis didėjo ir pasiekė dvyliktą klasę. Dvyliktos klasės paskirties išvis nesupratau ir nesuprantu iki šiol – tai tarsi be galo ilgas pasiruošimas egzaminams ir švaistymas biudžeto lėšų ir moksleivių laiko, nes neišmokstama nieko naujo, tik mechaniškai kalama tas pats per tą patį, kol pamišti ką mokėjai prieš tai. Bjaurus laikas, nes tolesnio gyvenimo didelė dalis buvo padėta ant svarstyklių.

Mokykla turėtų išmokyti pagrindų, paruošti žmones tolesniam gyvenimui, kad gatvėje paklaustas tik ką mokyklą baigęs moksleivis nesakytų, kad Europos sostinė yra Amerika. Didžiąją dalį tų „nuostabiųjų svarbiųjų žinių, be kurių prapulsiu gyvenime“ jau pamiršau ir jų nė neprireikė, o svarbiausias primiršau. Jei ko reikia dabar tiksliau: Google it, bet nekalu atmintinai! Tolesnėse studijose universitete dėstytojai išmokė vieną nepaprastai svarbų dalyką: svarbu ne žinios, o mokėjimas jas greitai surasti, nes visko vistiek niekada neišmoksi. Mokykla suteikia pagrindus, o kolegijos ir universitetai specialų išsilavinimą. Ir turėtų būti ne kitaip. Mokinys, nors ir kaip keistai skambėtų, yra žmogus; žmogus su savo galimybėmis ir jų ribomis ir visos tos bevertės informacijos ir neprireiks, o jei ir prireiks, tai jis ją gaus ir įsisavins jau ne mokykloje, o tolesnėse studijose.

Išlaikius egzaminus, gavus rezultatus, prasinervinus ištisas dienas sužinojau, kad įstojau ir nuoširdžiai maniau, kad dabar tai viskas pasikeis, mokysiuosi tai, kas yra išties svarbu ir man patinka. Wrong again.

Atsigavęs po egzaminų atėjau pasiryžęs šturmuoti teisės frontą. Tačiau deja, teisė prasidėjo tik antro kurso antrame semestre – pusantrų metų iššvaistyti vėl: filosofija, logika, teisės istorija, politologija etc. Dalykai skamba gražiai ir atrodo svarbūs: juk universitetinis išsilavinimas turi būti apimantis platesnes žinias. Deja, kuomet per ketverius metus atsimokai penkiasdešimt šešis dalykus, tai tos žinios būna labai abejotinos kokybės. Visi tie „šalutiniai“ „pagrindus studijoms paklojantys“ dalykai tik eikvoja laiką ir trukdo susikoncentruoti į studijų dalyką. Pamenu reikėdavo spjauti į civilinę teisę ir eiti mokytis politologijos, nes pastarosios egzaminas sunkesnis. Ir tas tesėsi iki pat studijų pabaigos: Romėnų teisė (labiausiai neprognozuojamas egzaminas, kuriam ruoštis reikėjo beveik pažodžiui mokėti visą vadovėlį ir egzamino metu atsakyti į klausimus naudojantis lotyniškomis frazėmis – išties labai naudinga dirbant tolesnį darbą), lotynų kalba ir kiti dalykai atitraukiantys nuo mokslų. Taip pat ir kai kurių dėstytojų nekompetencija (į studentų užduotus klausimus atsakymo ieškodavo universiteto leidžiamame konspekte (gerai, kad universiteto vadovybė po pusės metų pašalino dėstytoją)), neisiskaitymas su studentais (pavėluoti į egzaminą keturiomis valandomis) ir padarė savo.

Visa kas paminėjau ir daug ko nepaminėjau išsunkė jėgas. Karjeros perspektyvos ir gero nežadėjo, todėl paskutinio kurso metu išsilaikiau IELTS egzaminą, padaviau dokumentus į Jungtinės Karalystės universitetą ir šį rudenį išvyksiu ten, nes čia tęsti mokslus gaila ir laiko, ir nebesinori švaistyti gyvenimo. Nežinau, kaip bus ten, bet dar niekas iš pažįstamų nesiskundė. Gal todėl ne aš vienas išvykstu. Nemažai baigusiujų išvyksta, kas neišvyksta, tas planuoja išvykti, nes įsidarbinimo perspektyvos niūrios, o mokslas per brangus už kokybę. Visa tai bandė reformuoti Vyriausybė, tačiau prieš pradedant vykdyti reformas reikia atsižvelgti į galimas pasekmes, visas problemas ir galimas pasekmes, nes kuo toliau tuo graudžiau viskas atrodo.

Saldžiarūgštė kiauliena

Pastarieji keli mėnesiai man buvo labai įtempti ir sekinantys, todėl nei atnaujinau tinklaraštį, nei užsiėmiau kokia kita naudinga veikla. Dabar jau viskas pasibaigė ir artimiausius mėnesius laimingai parazituosiu atostogaudamas, tai nusprendžiau, kad būtų galima nuveikti ir ką nors naudingo. Todėl nusipirkau Jamie Oliver knygą “Oliverio ministerija“, kad pramokti šiek tiek gaminti (nes kaip pasakė mano artimieji, tai aš greičiau į Islamą atsiversiu, negu pradėsiu gaminti). Taigi pirmasis bandymas išėjo visai neblogai; apačioje pateiksiu gaminimo eigos nuotraukas ir rezultatą.

This slideshow requires JavaScript.

Automobilių statymas Vilniaus centre

Beskaitant šiandienos naujienas akis užkliuvo už dviejų straipsnių: „Svarstoma Vilniuje branginti automobilių statymą“ ir „Vilniaus verslo centrų darbuotojams per brangu mokėti už automobilio stovėjimą“.  Šiuose straipsniuose išsakomi du visiškai skirtingi interesai – vieniems reikia didesnių pajamų, kitiems per brangu kažkam sukurti tas pajamas.

J.Bliuvas teigia: „Mes verkiam, kad mieste nėra tvarkos, žmonės mažai naudojasi keleiviniu transportu, nes netenkina jo kokybė. Tačiau, kaip diskutuojama tarptautinėse konferencijose, sprendžiant šias problemas galbūt reikia didinant miesto centre esančių automobilių statymo vietų kainą, kuri pas mus neadekvačiai maža“. Aš nesutinku su tokia nuomone, nes pirmiausia reikia pažiūrėti ar visuomeninis transportas yra patogi, greita, saugi ir komfortabili susisiekimo priemonė, o tik tada spręsti kaip nulupti pinigų iš vairuotojų. Jei pradėta kalbėti apie užsienio patirtį aš ir pasidalinsiu. Man viena New York‘e gyvenanti moteris pasakojo, kad nemažai New York‘e (ten vietos automobiliams išties nėra pertekliaus) dirbančių žmonių gyvena New Jersey. Kaip ten vykstama į darbą? Ogi sėda žmonės į savo transportą, važiuoja iki New York ribos, ten pastato savo automobilius milžiniškose stovėjimo aikštelėse, persėda į metro ir vysta į darbą.Gal ir nėra pats patogiausias būdas, tačiau ten gyventojų ir taip virš 8 milijonų Kodėl pas mus nėra normalių, neperpildytų nemokamų ar labai pigių aikštelių netoli centro, kur miestiečiai galėtų palikti savo automobilius ir toliau eiti pėsti ar važiuoti visuomeniniu transportu trumpą atstumą? Kitas dalykas, kad J. Bliuvas turbūt kalbėjo apie šiek tiek didesnius miestus, na bent keliais milijonais gyventojų.

Norint tik didinti mokesčius už automobilių stovėjimą ir nedarant nieko daugiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad sumažėtų žmonių srautai senamiestyje, o tai reiškia mažiau klientų parduotuvėms, kavinėms ar kitiems verslams. Tai reiškia, kad senamiesčio gyvenimas dar labiau apmirtų, nes kuo mažiau žmonių, tuo mažiau verslų ir tuo mažiau ten yra ką veikti – uždaras ratas. Žinoma, jei Sostinės valdžia nori paversti senamiestį (ar visą centrą) muziejumi po atviru dangumi turistams, kuriame būtų vykdoma minimali veikla, tai gal tada ir geras sprendimas, tačiau jei norima gyvo senamiesčio, jame turi šurmuliuoti žmonės. Tiesa pasakius ir taip jau nėra prekybininkams labai gerai. Verslui ir nėra itin patrauklu turėti biurą prie kurio niekas negali sustoti, net darbuotojai.

Man asmeniškai atvykimas į senamiestį (centrą) yra gan problematiškas, nes visuomeninio transporto kur gyvenu praktiškai nėra, o pastatyti automobilį nemokamai nelabai yra kur. Mokėti 3Lt už valandą (su perspektyva mokėti žymiai daugiau) man per brangu. Taigi, ką man reikėtų daryti, kad aš pigiai ir patogiai galėčiau lankytis miesto centre? Arba tiesiog ten nebesilankyti, nes tuoj nebebus ko ten vykti išvis.

Dar kartą apie autorių teises

Šiuo metu autorių teisių tema žiniasklaidoje yra labai plačiai aptarinėjama. Dar kart pasisakysiu ir aš.

Autorių teisių pažeidinėjimas yra blogis. Išties. Kažkas kuria, įdeda savo lėšas, darbą, fantaziją, bet negauna atlygio pinigine išraiška. Net nebūtinai pinigine, kartais negauni ir moralinio pasitenkinimo, jei kažkas tavo darbą naudoja be leidimo. Kūrėjui tai nėra labai malonu, netgi kyla šioks toks subruzdimas tarp tinklaraštininkų jei kas nors bando pasisavinti jų sukurtą turinį. Tas pats ir su LANVA. Suprantu ir žmones, kuriems LANVA veiksmai nepatinka, tačiau jie tik dirba savo darbą (nors tokio termino, “kaip viešieji ryšiai“ tikriausiai nelabai žino) – atstovauja tam tikrų kompanijų interesus ir tiek. LANVA gaudo, grasina, interneto vartotojai pyksta, abi pusės jaučiasi teisios, tačiau tai ne didžiausia bėda, ir ne visuomenės nesupratingumas, autorių teisių negerbimas, o tiesiog tai, kad dažniausiai nesuteikiama jokių kokybiškų ir pigių alternatyvų. Bandoma prakišti mano manymu neteisėtas įstatymo pataisas, naujus kompensacinius mechanizmus, stengiantis legalizuotai ištraukti pinigų, visiškai neišsprendžiant (ir net nebandant) problemos.

Programinė įranga

Kompanijų, kuriančių programinę įrangą, tvirtinimas, kad dėl piratavimo jie patiria daugiamilijardinius nuostolius visiškai neįtikina, nes dauguma “piratų“ yra fiziniai asmenys su gana ribotu biudžetu ir jei staiga nebebūtų įmanoma visiškai piratauti, jie pereitų prie pigesnių ar nemokamų alternatyvų, negu naudotųsi kelis tūkstančius dolerių kainuojančiomis programomis. Dabar jomis naudojasi, nes jos patogesnės galingesnės ir lengvai prieinamos, jei staiga jų nebeliktų didžiajai daliai vartotojų tai nesukeltų didelių problemų. Turbūt vienintelė kompanija, kuri gali jaustis nuskriausta dėl eilinių vartotojų piratavimo yra “Microsoft“, nes nemažai vartotojų naudojasi “Windows“ operacine sistema nelegaliai ir jei išnyktų nelegalios versijos, didžioji dalis “piratų“ susipirktų legalius “Windows“, nes kitokios patogios ir paprastos alternatyvos be “Mac“ nėra (“Linux“ tiesiog per daug sudėtinga paprastam vartotojui (kol kas)).  Kitas dalykas, kad išnykus piratavimui ir vartotojams perėjus prie nemokamų programų nukentėtų ir pačios kompanijos, kuriančios programinę įrangą, nes vartotojai “atprastų“ naudotis jų programomis ir jų pirkimas dar labiau kristų (žinoma, specialių programų vartojimas, gal apmažėtų, bet neišnyktų, nes yra profesionalams tiesiog nepakeičiamų programų, be kurių darbo našumas ir kokybė sumažėtų). Teko skaityti, jog “Microsoft“ dabar stengiasi užmerkti akis Kinijoje, kad pripratinti vartotojus.

Pramoginis turinys

Dėl pramoginio turinio piratavimo kyla daugiau neaiškumo, nes jis apskritai žmogui nėra būtinas ir tam tikriems produktams tiesiog nėra jokių alternatyvų – jei nori pamatyti “Matrix“, tai  niekas tau jos nepakeis. Ne paslaptis, kad didžioji dalis pramoginio turinio internete yra “nupiratauta“. Pagrindinės priežastys yra tos pačios: todėl, kad galima, paprasta ir nebaudžiama. Tačiau čia, Lietuvoje, yra ir daugiau problemų. Naujus filmus, serialus matyti, naujos muzikos klausytis, žaisti naujus žaidimus nori visi, tačiau legaliai šie produktai Lietuvoje yra sunkiai prieinami. Jeigu dabar 10% Lietuvos šeimų neužtenka pinigų maistui, tai kaip jie sau gali leisti nueiti į kino teatrą, kur bilietas kainuoja nuo 11 iki 22 Lt?  Žinoma, senesnių filmų galima išsinuomoti, nes kainos gerokai pakritusios, nors tai ir nėra labai patogu. Muzikos nemokamų alternatyvų (ir sakyčiau visai neblogų) turime. Pirmiausia galima klausytis FM radijo arba jei netenkina ten grojamas muzikos stilius, galima naudotis radijo stotimis interente, kaip, kad mano aprašyta “Jango“ puikiausiai veikianti Lietuvoje ir dar nemokama. Blogiausia yra tiems, kas nori muziką turėtu si savimi, nes tada jau reikėtų ją pirkti, o patogaus ir pigaus varianto pasiūlyti nelabai išeina. Su žaidimais išvis blogai. Didžiosios dalies Lietuvos šeimų ekonominė padėtis švelniai sakant yra prastoka, tai mokėti už kelių valandų pramogą vaikui (pripažinkim, kad visgi tai didžiausia auditorija) pusantro šimto litų būtų nemaža prabanga.  Dar blogiau su serialais. Žmonės “užsikabliuoja“ žiūrėti kokį nors serialą ir nori jį matyti visą ir tuomet, kada jis išleidžiamas, tačiau mūsų televizijos to negali pasiūlyti: serialai beviltiškai pasenę, jų laikas nuolatos kaitaliojamas ir dažniausiai rodomi tokiu metu, kuomet dirbantis žmogus negali sau leisti žiūrėti. “Hulu“ ar “Fox“ Lietuvoje tiesiog neveikia.  Turiu palydovinę televiziją, ar tai nors kiek pagerina mano matomo turinio kokybę? Absoliučiai ne, nes norimo turinio arba nerodo, arba jis pasenęs, nes programų tinklelis sudaromas “Rytų“ šalims, taip, kad net “Mythbusters“ negaliu matyti, kada mato pasaulis, nors už paslaugą moku.

Produktai yra, poreikis gauti pinigų taip pat, tačiau patogaus ir pagal kainą adekvataus masiniam vartotojui mechanizmo visiškai nėra.  Galbūt kai kuriuos tenkina ir dabar esanti padėti, pasikeitimai tik sumažintų jų pelną. Taigi, virtualus karas vysta toliau.

Tiesa, šiandien pasirodžiusiame “15 minučių“ straipsnyje “LANVA: interneto piratai gali būti baudžiami kalėjimu“ LANVA patreikta informacija yra kiek klaidinanti, nes pagal nurodytą Baudžiamojo kodekso straipsnį gali būti baudžiami tik tokie asmenys kaip “Skid Row“, bet ne paprasti piratai, nes jiems būtų taikoma civilinė ir administracinė atsakomybė (nebent “piratavimas“ vyksta milžiniškais mastais, tai tada būtų taikomas BK 192 str.).

Naujas beprasmis mokestis

Šiandien pasirodė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo projektas – būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Įstatymo projekto esmė yra ta, kad apmokestins kompiuterius, kompaktinius, diskus, atminties korteles, garsajuostes ir netgi kopijavimo aparatus. Mokėjimo paskirtis kažką už kažką kompensuoti autoriams,  fonogramų gamintojams, atlikėjams etc., nes  KIEKVIENAS kompiuterį, ar kopijavimo aparatą nusipirkęs asmuo būtinai pažeis įstatymą. Vienas dalykas yra tuomet, kada Vyriausybė pasirinkusi įdomią mokesčių politiką bando užpildyti biudžetą, bet šitas įstatymo projektas neturi jokios teisinės logikos, nes apmokestinamas ir taip nelegalus dalykas. Labai primena vieną anekdotą:

Vyksta teismas ir teisiamas vyras už vagystę.

Vyras:

– Nieko aš nevogiau.

Teisėjas:

– Pas tave rado laužtuvą ir kaukę – kaip nevogei?

Vyras:

– Na gerai, tai tada teiskit dar ir už išprievartavimą.

Teisėjas :

-Tai, kad tu nieko neišprievartavai…

Vyras:

– Na ir kas, bet įrankį tai turiu…

Kad ir kiek mokiausi teisę, bet niekad nemačiau, kad būtų kompensuojama prieš padarant teisės pažeidimą. Ir apskritai, įstatymo projektas neįsipaišo į bendruosius teisės principus: arba veika yra uždraudžiama arba ji yra kompensuojama – teisių ir pareigų vienovė (kas mokėsi teisę – supras). Negalima vieniems teisinių santykių subjektams užkrauti pareigų, nesuteikiant teisių. Taigi, arba galima palikti taip kaip yra,  nusižengei>pagavo>susimokėjai, arba susimokėjai>darai ką nori.  Kaip rašo bene garsiausias Lietuvos teisės mokslininkas Alfonsas Vaišvila “Teisės teorijoje“:

Požiūris į teisę kaip į subjektinių teisių ir pareigų vienovę atskleidžia  visų asmens teisių santykinumą ir kartu pačioje teisėje atranda to santykinumo pagrindą (priežastį). Tas santykinumas ne suteikiamas iš šalies, ne savavališkai nustatomas valstybės, o išplaukia iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros, yra būtinas jos sekmuo: nėra subjektinių teisių be pareigų (išskyrus žinomas išimtis) ir nėra pareigų, kurios nesukurtų subjektinių teisių. Teisės, sakyta, atskirtos nuo pareigų, virsta privilegijomis, o pareigos, atskirtos nuo teisės – prievolėmis (pavergimu).

Ne gana to, šis įstatymas parengtas nesilaikant juridinės technikos, nes įteisintų siuntimąsi internetu (ar iš kitur):“Be kūrinio autoriaus arba kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui nekomerciniais tikslais leidžiama atgaminti teisėtai išleisto ar viešai paskelbto kūrinio egzempliorių“ (viešai paskelbtas teisėtai ar ne neturi reikšmės(disjunkcija)).

Nežinau kaip jums, bet man šis įstatymas atrodo nelogiškas ir prieštaraujantis teisei.

“Geriausios“ dalys iš įstatymo:

4 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas

7.            Kompensacinį atlyginimą šio straipsnio 4 dalyje nurodytiems teisių subjektams Vyriausybės nustatyta tvarka surenka, paskirsto ir moka Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintos autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos.

8.            Vyriausybės nustatyta tvarka 25 procentai surinkto kompensacinio atlyginimo skiriama meno kūrėjų ir kūrybinių darbuotojų socialinės apsaugos programai.

9.            Iš surinkto kompensacinio atlyginimo atskaičius šio straipsnio 9 dalyje numatytą sumą ir kolektyvinio administravimo asociacijų išlaidas kompensaciniam atlyginimui surinkti, paskirstyti bei grąžinti, likusi suma paskirstoma taip:

1)            už tuščias garso laikmenas ir įrenginius surinktos kompensacinio atlyginimo dalies 1/3 skiriama autoriams, 1/3 atlikėjams ir 1/3 fonogramų gamintojams (įskaitant transliuojančiąsias organizacijas, už jų pagamintas fonogramas);

2)            už tuščias audiovizualines laikmenas ir įrenginius surinktos kompensacinio atlyginimo dalies 1/3 skiriama autoriams, 1/3 atlikėjams ir 1/3 audiovizualinių kūrinių gamintojams (įskaitant transliuojančiąsias organizacijas, už jų pagamintus audiovizualinius kūrinius).“

.„20¹ straipsnis. Kūrinio atgaminimas asmeniniais tikslais reprografijos būdu

Kompensacinį atlyginimą šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems subjektams Vyriausybės nustatyta tvarka surenka, paskirsto ir moka Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtinta autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija.

8.            Vyriausybės nustatyta tvarka 25 procentai surinkto kompensacinio atlyginimo skiriama visuomenės švietimo intelektinės nuosavybės teisių klausimais ir intelektinės nuosavybės teisių gynimo programoms.

9.            Iš surinkto kompensacinio atlyginimo atskaičius šio straipsnio 8 dalyje numatytą sumą ir kolektyvinio administravimo asociacijų išlaidas kompensaciniam atlyginimui surinkti, paskirstyti bei grąžinti, likusi suma paskirstoma taip:

1)            60 procentų skiriama autoriams: 20 procentų mokslinės ir dalykinės literatūros kūrinių autoriams, 15 procentų – grožinės literatūros ir eseistikos kūrinių autoriams, 15 procentų – dailės kūrinių autoriams ir 10 procentų publicistikos kūrinių autoriams (žurnalistams);

2)            20 procentų skiriama knygų leidėjams;

3)            20 procentų skiriama periodinės spaudos leidėjams.“

TUŠČIOS GARSO IR AUDIOVIZUALINĖS LAIKMENOS IR ĮRENGINIAI, UŽ KURIUOS MOKAMAS KOMPENSACINIS ATLYGINIMAS

UŽ AUDIOVIZUALINIŲ KŪRINIŲ IR FONOGRAMOSE ĮRAŠYTŲ KŪRINIŲ ATGAMINIMĄ ASMENINIAIS TIKSLAIS IR KOMPENSACINIO ATLYGINIMO TARIFAI

TUŠČIOS LAIKMENOS	KOMPENSACINIO ATLYGINIMO TARIFAS
Garsajuostės Vaizdajuostės Minidiskai Visų tipų kompaktiniai diskai (CD+R, CD+RW, CD-R, CD-RW) Visų tipų universalieji diskai (DVD+R, DVD+RW, DVD-R, DVD-RW, DVD RAM, HD-DVD, dvisluoksniai DVD) Diskai „Blu-ray“	6 % 6 % 6 % 6 % 6 % 6 %
Pastaba. Kompensacinis atlyginimas, kurio dydis nustatomas procentais, skaičiuojamas nuo šiame priede numatytų Lietuvos Respublikoje parduodamų laisvoje apyvartoje esančių Lietuvos Respublikoje pagamintų ar į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtų įrenginių bei tuščių laikmenų pirmojo pardavimo Lietuvos Respublikoje kainos.
Atminties kortelės (neintegruotos): Mažiau nei 1 GB Nuo 1 GB iki 2 GB Nuo 2.1 GB iki 4 GB Nuo 4.1 GB iki 8 GB Nuo 8.1 GB iki 16 GB Nuo 16.1 GB iki 32 GB Daugiau nei 32 GB	0.50 Lt 1.00 Lt 2.00 Lt 3.00 Lt 5.00 Lt 7.00 Lt 10.00 Lt
USB atmintinės: Mažiau nei 1 GB Nuo 1 GB iki 2 GB Nuo 2.1 GB iki 4 GB Nuo 4.1 GB iki 8 GB Nuo 8.1 GB iki 16 GB Nuo 16.1 GB iki 32 GB Daugiau nei 32 GB	0.50 Lt 1.00 Lt 2.00 Lt 3.00 Lt 5.00 Lt 7.00 Lt 10.00 Lt
Išoriniai ir vidiniai neintegruoti asmeninių kompiuterių pastoviosios būsenos diskai (SSD) ir standieji diskai (HDD) Iki 250 GB Nuo 250.1 GB iki 500 GB Nuo 500.1 GB iki 1 TB Daugiau nei 1 TB	5.00 Lt 8.00 L 10.00 Lt 15.00 Lt
Pastaba. Kompensacinis atlyginimas turi būti mokamas už asmeniniams kompiuteriams paprastai naudojamus išorinius ir vidinius neintegruotus kompiuterių pastoviosios būsenos diskus (SSD) ir standžiuosius diskus (HDD) su IDE, PATA ir SATA sąsajomis, išskyrus didesnius kaip 2.5 colio SATA sąsajų diskus. Kompensacinis atlyginimas neturi būti mokamas už asmeninių kompiuterių pastoviosios būsenos diskus (SSD) ir standžiuosius diskus (HDD), kurie yra integruoti į asmeninį kompiuterį pardavimo metu. Kompensacinis atlyginimas taip pat neturi būti mokamas už tarnybinėms stotims, duomenų masyvams ir pan. profesionalioms techninėms reikmėms paprastai naudojamus kompiuterių standžiuosius diskus (HDD) su SCSI, iSCSI, SAS, FC, SATA, FATA sąsajomis, išskyrus ne didesnius kaip 2.5 colio SATA sąsajų diskus.
ĮRENGINIAI
Skaitmeniniai ir analoginiai garso ir vaizdo leistuvai su atminties įtaisu bei garso ir vaizdo įrašymo funkcija (garsajuosčių, vaizdajuosčių leistuvai, CD, DVD, HD-DVD, diskų „Blu–ray“ leistuvai, namų kino sistemos, muzikos centrai, magnetolos, automobilinės magnetolos, radijo imtuvai, MP3 leistuvai, MP4 leistuvai, HD media leistuvai, ir kiti leistuvai) Mobilieji telefonai su atminties įtaisu bei garso ir vaizdo įrašymo funkcija Televizoriai su atminties įtaisu bei garso ir vaizdo įrašymo funkcija TV imtuvai (priedeliai) su atminties įtaisu bei garso ir vaizdo įrašymo funkcija Mažiau nei 1 GB Nuo 1 GB iki 2 GB Nuo 2.1 GB iki 8 GB Nuo 8.1 GB iki 32 GB Nuo 32.1 GB iki 250 GB Nuo 250.1 GB iki 500 GB Nuo 500.1 GB iki 750 GB Nuo 750.1 GB iki 1 TB Daugiau nei 1 TB Asmeniniai kompiuteriai	1.50 Lt 3.50 Lt 5.00 Lt 15.00  Lt 20.00 Lt 25.00 Lt 30.00 Lt 35.00 Lt 40.00 Lt 20.00 Lt

“

17 straipsnis. Įstatymo papildymas 2 priedu

Papildyti Įstatymą nauju 2 priedu:

„Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo

2 priedas

REPROGRAFIJOS ĮRENGINIAI, UŽ KURIUOS MOKAMAS KOMPENSACINIS ATLYGINIMAS UŽ KŪRINIŲ ATGAMINIMĄ IR KOMPENSACINIO ATLYGINIMO TARIFAI

ĮRENGINIAI	ĮRENGINIO SPARTA	KOMPENSACINIO ATLYGINIMO TARIFAS
Nespalviniai kopijuokliai		1.8–2.00 %
	Mažos spartos (nuo 12 iki 23 kopijų per minutę)	1.8 %
	Vidutinės spartos (nuo 24 iki 45 kopijų per minutę)	1.9 %
	Didelės spartos (nuo 46 iki 90 kopijų per minutę)	2.00 %
Spalviniai kopijuokliai		2.7–3.00 %
	Mažos spartos (nuo 12 iki 23 kopijų per minutę)	2.7 %
	Vidutinės spartos (nuo 24 iki 45 kopijų per minutę)	2.85 %
	Didelis galingumas (nuo 46 iki 90 kopijų per minutę)	3.00 %
Nespalviniai daugiafunkciniai kopijuokliai		0.6–0.7 %
	Mažos spartos (nuo 12 iki 23 kopijų per minutę)	0.6 %
	Vidutinės spartos (nuo 24 iki 45 kopijų per minutę)	0.65 %
	Didelės spartos (nuo 46 iki 90 kopijų per minutę)	0.7 %
Spalviniai daugiafunkciniai kopijuokliai		0.9–1.00 %
	Mažos spartos (nuo 12 iki 23 kopijų per minutę)	0.9 %
	Vidutinės spartos (nuo 24 iki 45 kopijų per minutę)	0.95 %
	Didelės spartos (nuo 46 iki 90 kopijų per minutę)	1.00 %
Pastaba. Kompensacinio atlyginimo tarifas nustatomas procentais nuo šiame priede numatytų Lietuvos Respublikoje parduodamų laisvoje apyvartoje esančių Lietuvos Respublikoje pagamintų ar į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtų reprografijos įrenginių bei tuščių laikmenų pirmojo pardavimo Lietuvos Respublikoje kainos.

“